Paklausimų dėl turto ir verslo vertinimo ataskaitų nagrinėjimo taisyklių teisėtumas

Klausimas

Dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. V1-349 patvirtintų Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių 2.7 punkto (2018 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. V1-221 redakcija) teisėtumo

Suformuluota taisyklė

Byloje buvo tirta Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.7 punkto tiek, kiek jame įtvirtintas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti pareiškėjais, kurie turi teisę kreiptis su paklausimais į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą (toliau – ir Tarnyba), atitiktis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir konstituciniam teisinės valstybės principui (8 punktas).

Ginčytas Taisyklių 2.7 punktas nustato, kad pareiškėjas – vertinimo užsakovas (jo atstovas) arba turto arba verslo, kurio vertinimą atlikus parengta ataskaita, savininkas (jo atstovas), viešojo administravimo subjektas, pateikęs paklausimą, arba teismas, pateikęs įpareigojimą įvertinti ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Šiame Taisyklių punkte, kaip nurodoma, įtvirtintas baigtinis subjektų, turinčių teisę kreiptis į Tarnybą su paklausimu, sąrašas. Byloje keltas klausimas, ar Tarnybos direktorius, ribodamas teisę kreiptis dėl ataskaitos teisėtumo, neviršijo savo kompetencijos bei paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio įpareigojimo teisėkūros subjektams leidžiant teisės aktus laikytis įstatymų (10–12 punktai).

Tirdamas šios nuostatos teisėtumą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita yra užsakovo nuosavybė (Įstatymo 24 str. 1 d.). Be to, ji tik užsakovo nuožiūra ar teisės aktuose numatytais atvejais gali būti teikiama tretiesiems asmenims arba viešinama (Įstatymo 24 str.), o pats vertintojas (vertinimo įmonė) yra įpareigoti laikyti paslaptyje informaciją, kurią sužinojo atlikdami turto arba verslo vertinimą ir kuri yra susijusi su turto arba verslo vertinimo sutarties dalyku, sutarties vykdymu ir gautais rezultatais, ir nenaudoti jos asmeninei arba kitų asmenų naudai (Įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Šios Įstatymo nuostatos patvirtina, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita, kuri yra užsakovo nuosavybė ir daugeliu atvejų nėra viešai prieinama tretiesiems asmenims, neturėtų būti ir vertinama Tarnyboje pagal bet kurio asmens (net ir neturinčio jokio suinteresuotumo) kreipimąsi. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad ginčytas teisinis reguliavimas iš esmės detalizuoja Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą nuostatą, pagal kurią priežiūros įstaiga nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, ir toks detalizavimas pats savaime niekaip nekonkuruoja bei nepaneigia įstatyminio reguliavimo (34 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad toks vertinimas nepaneigia ir neriboja suinteresuotų asmenų teisės (galimybės) kreiptis į Tarnybą su skundais ar pranešimais. Įstatymų leidėjas aiškiai įtvirtino dvi atskiras (savarankiškas) procedūras: paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimą (Įstatymo 26 str. 2 d. 3 p.) ir pareiškėjų skundų dėl turto arba verslo vertinimo įmonių ir turto arba verslo vertintojų veiklos Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka nagrinėjimą (Įstatymo 26 str. 2 d. 4 p.) (35 punktas).

Apibendrinant konstatuota, kad iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo implicitiškai išplaukė galimybė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos direktoriui, priimant poįstatyminius aktus, detalizuoti konkrečią paklausimų padavimo ir nagrinėjimo tvarką, be kita ko, šiuo tikslu numatant ir ribotą subjektų, galinčių pateikti Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte minimus paklausimus, ratą (37 punktas).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus (tai, kad iš Įstatymo implicitiškai išplaukė galimybė Tarnybos direktoriui, be kita ko, numatyti ribotą subjektų (asmenų), galinčių pateikti paklausimus, ratą; tai, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje nedalyvavo valstybinės žemės, dėl kurios vertės buvo sudaryta ataskaita, pirkimo–pardavimo be aukciono santykiuose, t. y. jis nedalyvavo tuose santykiuose, kuriuose buvo naudojama ginčo ataskaita; jis nebuvo viešąjį interesą ginantis subjektas; pareiškėjas dalyvavo su ginčo sklypą įsigijusiu trečiuoju asmeniu susijusiose civilinėse bylose, kuriose, be kita ko, galėjo prašyti teismo kreiptis į Tarnybą su įpareigojimu pateikti išvadą dėl nagrinėjamai bylai aktualios turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams), konstatuota ir tai, kad Taisyklių 2.7 punktas tiek, kiek jame nebuvo minimas toks subjektas, kaip pareiškėjas individualiojoje byloje, neprieštaravo Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktui (46 punktas).

Iš esmės tais pačiais argumentais atmestos ir abejonės dėl tirto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui bei Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam įstatymų viršenybės principui (47 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad tirtas teisinis reguliavimas neprieštaravo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir konstituciniam teisinės valstybės principui (rezoliucinė dalis).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 48 (2024 m. liepa–gruodis).