Klausimas. Dėl elektroninių dokumentų teikimo teismams tvarkos teisėtumo

Byloje tirta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 3 punkto (teisingumo ministro 2024 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 1R- 120 redakcija), kiek juo yra ribojama asmenų galimybė procesinius dokumentus, kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme, elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikti naudojant Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema), atitiktis Teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir konstituciniam proporcingumo principui.

Tvarkos aprašo 3 punktas įtvirtina, kad procesiniai dokumentai, kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme, elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu (toliau – VEP posistemis), o procesiniai dokumentai, susiję su konkrečios iškeltos bylos nagrinėjimu, teismui gali būti pateikiami per LITEKO VEP posistemį arba E. pristatymo sistemą, išskyrus šio aprašo 8–91 punktuose nurodytus atvejus. Apžvelgiamoje norminėje administracinėje byloje atliktas nurodytos nuostatos teisėtumo tyrimas neapėmė klausimų, susijusių su minėtų procesinių dokumentų teikimu teismui administracinių nusižengimų bei baudžiamosiose bylose.

Iš Tvarkos aprašą patvirtinusio teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 1R-332 (toliau – Įsakymas) preambulės (teisingumo ministro 2020 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1R-10 redakcija) matyti, kad jo priėmimo pagrindai, be kita ko, yra CPK 1751 straipsnis, ABTĮ 24 straipsnio 1 dalis bei Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalis (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1482 redakcija). Įvertinusi nurodytų ir kitų bylai aktualių aukštesnės galios teisės aktų nuostatų turinį, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad jomis įtvirtinama inter alia (be kita ko) proceso dalyvių teisė visus procesinius dokumentus ir su teismo procesu susijusią informaciją bendrosios kompetencijos ir administraciniams teismams teikti elektroninės formos, naudojant elektroninių ryšių priemones, taip pat pavedama teisingumo ministrui nustatyti šios asmenų teisės įgyvendinimo (realizavimo) tvarką (detalizuoti procesinius (procedūrinius) šios teisės įgyvendinimo aspektus). Be to, įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, kad tik teisingumo ministro nustatyta tvarka teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateikti (elektroninės formos) procesiniai dokumentai laikomi pasirašytais inter alia atitinkamų CPK ir ABTĮ nuostatų taikymo tikslais, t. y. ribojimas proceso dalyviams ir kitiems asmenims procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis teismui teikti ne teisingumo ministro nustatyta tvarka yra įtvirtintas būtent įstatyme.

Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokio objektyvaus pagrindo kvestionuoti, kad aptariamas įstatymų leidėjo pavedimas teisingumo ministrui nustatyti procesinių dokumentų padavimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarką inter alia apima ir pavedimą nustatyti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis bei būdais šie dokumentai turi (gali) būti teikiami teismams. Iš tiesų nuolatinė ir dinamiška informacinių technologijų, įskaitant elektroninių ryšių priemones ir paslaugas, raida, plėtra ir kaita bei to nulemta didelė informacijos mainų būdų (priemonių) įvairovė savaime implikuoja poreikį aiškiai ir konkrečiai apibrėžti (įvardyti) procesinių dokumentų teikimo naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis būdus, ypač atsižvelgiant į tai, jog aptariamos proceso dalyvių teisės įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo pačių teismų naudojamų informacinių technologijų priemonių. Būtent aiškios procesinių dokumentų teikimo teismams naudojant elektroninių ryšių priemones tvarkos nustatymas, be kita ko, konkrečiai nurodant naudotinas priemones ir būdus, yra esminė prielaida (sąlyga) aptariamai proceso dalyvių ir kitų asmenų teisei tinkamai (realiai) realizuoti (įgyvendinti).

Teisingumo ministras iš esmės yra laisvas parinkti (nustatyti) vieną ar kelias konkrečias priemones (būdus), kuriomis naudojantis proceso dalyviai ar kiti asmenys gali teikti elektroninės formos procesinius dokumentus teismams, su sąlyga, kad, be kita ko, yra paisoma bendrųjų teisėkūrai keliamų reikalavimų, taip pat užtikrinami proceso (teisenos) taisyklių nulemti (specifiniai) reikalavimai, įskaitant reikalavimą tinkamai identifikuoti procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis teikiantį asmenį. Aptariama teisingumo ministro diskrecija nėra ribojama ir reikalavimu užtikrinti asmenų teisę procesinius dokumentus teismui teikti visomis priemonėmis (būdais), kurias naudojant tokį dokumentą teikiančio asmens tapatybė yra ar gali būti nustatoma minėtoje Teismų įstatymo nuostatoje (eksplicitiškai) minimais būdais. Tai, be kita ko, patvirtina, kad aptariamas pavedimas teisingumo ministrui apibrėžti Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalyje numatytos asmenų teisės įgyvendinimo tvarką yra grindžiamas specialiųjų žinių poreikiu, specialia kompetencija.

Šiame kontekste pažymėta, jog kartu aiškinant Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalies pirmą ir antrą sakinius matyti, kad įstatymų leidėjas kaip vieną iš alternatyvų yra atskirai išskyręs (numatęs) procesinių dokumentų teikimą naudojantis teismų informacine sistema (LITEKO). Tačiau tai nereiškia, kad šis teisėkūros subjektas Teismų įstatymo ir (ar) kitų proceso įstatymų nuostatomis yra įpareigotas numatyti kitus (alternatyvius teismų informacinei sistemai) procesinių dokumentų civilinėse ir (ar) administracinėse bylose teikimo teismams naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis būdus. Su E. pristatymo sistema susijusius teisinius santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nenustato jokios teismų pareigos procesinius, t. y. su teismų atliekamu teisingumo vykdymu susijusius, dokumentus gauti (priimti) naudojantis šia valstybės informacine sistema.

Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti, kad VEP posistemis (toks procesinių dokumentų teikimo teismams būdas) nėra tinkamas ir (ar) pakankamas Teismų įstatymo 371 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai proceso dalyvių ir kitų asmenų teisei procesinius dokumentus teismui teikti naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis įgyvendinti. VEP posistemio funkcionalumas bei veikimą ir naudojimąsi šia sistema reglamentuojančios nuostatos neleidžia konstatuoti, jog tikrinamas reikalavimas nepagrįstai ir neproporcingai apsunkintų asmens teisę kreiptis į teismą naudojantis elektroninių ryšių priemonėmis. Teismų informacinės sistemos (LITEKO) dalimi esantis VEP posistemis, kuris, skirtingai nei E. pristatymo sistema, sukurtas ir naudojamas su bylos nagrinėjimu teismuose susijusioms proceso dalyvių ir kitų asmenų (procesinėms) teisėms įgyvendinti ir pareigoms vykdyti, yra plačiai naudojamas, be kita ko, teikiant procesinius dokumentus, kuriais siekiama inicijuoti bylos nagrinėjimą teismuose.

Nurodytomis aplinkybėmis byloje konstatuota, kad Tvarkos aprašo 3 punktas (teisingumo ministro 2024 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 1R-120 redakcija), kiek juo yra ribojama (nenumatyta) asmenų galimybė procesinius dokumentus, kuriais inicijuojamas bylos nagrinėjimas teisme, elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikti naudojant E. pristatymo sistemą, neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktui ir konstituciniam proporcingumo principui.

Išplėstinės teisėjų kolegijos

2026 m. gegužės 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2026