Moterų pavardžių darymas ir vardo bei pavardės keitimo taisyklės

Klausimas

Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 papunkčio (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunkčio (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) „Dėl moterų pavardžių darymo“ 1 ir 2 punktų teisėtumo

Suformuluota taisyklė

Nagrinėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymu buvo vertinama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (toliau – Taisyklės) bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) (toliau – Nutarimas) nuostatų, ta apimtimi, kuria juose nustatytos vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūros bei lietuviškų moterų pavardžių darymo tvarka, įtvirtinant reikalavimą lietuviškas ištekėjusių moterų pavardes sudaryti tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė, atitiktis konstituciniams teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi bei CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu (8–14 punktai).

Aptartą teisinį reguliavimą įvertinus nagrinėtos norminės administracinės bylos kontekste, konstatuota, kad taisyklinga lietuvių kalba yra ypatingos reikšmės ir svarbos valstybinės apsaugos bei kontrolės objektas. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimas viešajame valstybės gyvenime yra reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius, be kita ko, į tai, kad lietuvių kalbos daiktavardžiai (įskaitant asmenvardžius) yra klasifikuojami pagal giminę. Todėl asmenvardžiai gali būti keičiami bei koreguojami tik paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialiosios vartosenos taisyklių. Taip sudaromos sąlygos saugoti kalbos normas bei asmenvardžius, užtikrinti materialinę bazę valstybinei kalbai toliau tinkamai funkcionuoti. Įgalinimai nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, teikti oficialias išvadas dėl valstybinės kalbos vartojimo įstatymu yra suteikti specialiųjų žinių šioje srityje turinčiam subjektui – Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, kuri savo veikloje remiasi kalbos mokslu, kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais.

Valstybinės kalbos stabilumą įstatymų leidėjas laiko vertybe, užtikrinančia tikslo rūpintis taisyklingos lietuvių kalbos prestižu tinkamą įgyvendinimą, todėl ankstesnės kalbos rekomendacijos ir prigijusios normos neturi būti kaitaliojamos be būtino reikalo (24 punktas).

Iš Konstitucijos nekyla imperatyvus įpareigojimas teisinį reguliavimą, įtvirtintą byloje ginčytose Taisyklių ir Nutarimo normose, nustatyti įstatymo lygmens teisės akte. Ginčytose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra susijęs su kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtine kompetencija. Priešingai, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai įstatymu yra suteikta kompetencija aprobuoti valstybinės kalbos normas, nustatyti lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus; teisė pasikeisti savo vardą ir pavardę taip pat įtvirtinta įstatyme, o šios teisės įgyvendinimo tvarka (Taisyklės) priimta remiantis Civilinės būklės aktų registravimo įstatymu, t. y. jame expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) teisingumo ministrui deleguota kompetencija (40 punktas).

Atsižvelgiant į tai, tiek Valstybinė lietuvių kalbos komisija, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministras turėjo teisinį pagrindą patvirtinti ginčo poįstatyminius teisės aktus ir juose nustatyti lietuviškų moterų pavardžių darymą bei vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką). Todėl minėtos Taisyklių ir Nutarimo nuostatos byloje ginčijama apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (41 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymu yra įtvirtinta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kuria yra rašomi civilinės būklės aktų įrašai; o asmenvardžių darymo bei gramatinimo tvarka yra susieta ne su pavardės kilme, o su konkrečiai kalbai bei jos tradicijai būdingomis darymo taisyklėmis. Taigi įstatymais bei juos įgyvendinančiaisiais poįstatyminiais teisės aktais (įskaitant ginčytas Taisyklių ir Nutarimo nuostatas) visiems Lietuvos Respublikos piliečiams yra nustatyta vienoda vardų ir pavardžių rašymo oficialiuosiuose dokumentuose lietuvių kalba (t. y. lietuviškais rašmenimis) tvarka (45 punktas).

Asmenvardžių darybos klausimai (įskaitant jų klasifikaciją pagal giminę) yra kalbos mokslo dalykas, reikalaujantis specialiųjų žinių. Tokie asmenvardžių darybos kriterijai yra nustatyti, konsultuojantis su Valstybine lietuvių kalbos komisija, priimtuose Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ bei Taisyklėse, taip pat pačios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintame Nutarime. Asmenvardžių darybos taisyklės pirmiausia yra susijusios su tam tikros kalbos, kaip vertybės, puoselėjimu, tradicine vartosena bei jos tęsimu, kuris yra atliekamas, remiantis kalbos mokslu, pagal konkrečiai kalbai būdingus norminimo principus ir taisykles. Jos (taisyklės) savaime nei palengvina, nei pasunkina įstatyme įtvirtintos teisės pasikeisti pavardę įgyvendinimą. Visų asmenvardžių darymui yra taikoma bendra taisyklė, pagal kurią asmenvardžiai, atsižvelgiant į asmens tautinę tapatybę, daromi pagal objektyvius mokslinius kriterijus – konkrečiai kalbai būdingus dėsningumus.

Todėl nėra pagrindo teigti, jog kuriai nors Lietuvos Respublikos piliečių grupei šiuo aspektu yra suteikiamos siauresnės ar platesnės apimties teisės pasirinkti vardą bei pavardę ir (ar) jos formą. Be to, asmenvardžių rašymas asmens dokumentuose yra viešojo valstybės gyvenimo sritis. Diskrecija spręsti dėl šių teisinių santykių reguliavimo suteikta specialiųjų šios srities žinių turintiems subjektams (46 punktas).

Byloje atkreiptas dėmesys, kad su asmenvardžių rašymu ir (ar) pakeitimu pagal nacionalinius teisės aktus susijęs konkretaus asmens teisių ir laisvių ribojimas yra individualaus vertinimo dalykas, o tokio asmens galbūt pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad individualiam civiliniam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas atskirai tokios galimybės nenumatė. Nustatyti konkrečių atvejų, kurie būtų laikomi „rimtais nepatogumais“, sąrašą dėl tokių atvejų individualaus pobūdžio objektyviai nėra įmanoma, o vien tik blanketinės nuostatos įtvirtinimas teisės akte savaime neprisidėtų prie Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (48 punktas).

Remiantis nurodytais argumentais, konstatuota, kad ginčo nuostatos byloje prašyta patikrinti apimtimi neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principams, taip pat CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais, ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu (50 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 49 (2025 m. sausis–birželis).