Draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose išplėtimas ir pareiga notifikuoti Europos Komisiją

Klausimas

Dėl nacionalinės teisės nuostatos, draudžiančios skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus, pakeitimo, kuriuo išplėstas draudimas skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, taikymo

Suformuluota taisyklė

Dėl pareigos notifikuoti Europos Komisiją apie teisinio reguliavimo pasikeitimus neįvykdymo pasekmių Sprendžiant, ar nacionalinės teisės nuostatos pakeitimu buvo išplėsta draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose taikymo sritis ir kokios yra pareigos notifikuoti Europos Komisiją nevykdymo pasekmės, aktualūs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendime UAB „Unigames“ prieš Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-120/24, pateikti išaiškinimai. Pagal juos vertintina, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta teisės norma buvo pakeista taip, kad veiksmai, pripažįstami pažeidimu pagal galiojančią redakciją, nebūtų patekę į ankstesnės redakcijos draudimo taikymo sritį (64 punktas).

Palyginus aktualią Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintos teisės normos redakciją su ankstesne, matyti, kad informacija apie azartinius lošimus, paskelbta šių lošimų organizatoriaus interneto svetainėje, nebūtų patekusi į ankstesniame įstatyme nustatyto draudimo taikymo sritį. Taigi galiojančia Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies redakcija buvo sugriežtintas rinkodaros priemonių naudojimas ir išplėsta draudimo skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose taikymo sritis, įtvirtinant absoliutų draudimą skatinti dalyvauti azartiniuose lošimuose, palyginti su ankstesniu reguliavimu, kuriuo buvo nustatytos dvi draudimų grupės: draudimas iš karto ar per tam tikrą laiką po dalyvavimo lošimuose gauti dovanas iš lošimų organizatoriaus ir draudimas ne lošimų organizavimo vietose ar lošimų organizatoriaus interneto svetainėje organizuoti žaidimus, konkursus, bandomuosius lošimus, loterijas ar kitus renginius, skatinančius dalyvauti lošimuose, įskaitant nuotolinius lošimus (65 punktas).

Taigi į Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalį buvo įtraukti nauji ar papildomi reikalavimai, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendime nurodytą jurisprudenciją, palyginti su ankstesne šios nuostatos redakcija. Todėl apie šį teisės normos pakeitimą turėjo būti pranešta pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą. Vis dėlto pareiga pateikti Europos Komisijai techninio reglamento – Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalies pakeitimo – projektą nebuvo įvykdyta (66 punktas).

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nacionalinės teisės nuostatos, laikytinos techniniu reglamentu Direktyvos 2015/1535 prasme, pakeitimai, kuriais išplečiama jų taikymo sritis ir kurie nebuvo notifikuoti Europos Komisijai, negali būti taikomi ekonominės veiklos vykdytojams (68 punktas).

*** Nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus įsakymo. Šiuo įsakymu pareiškėjo interneto svetainėje skelbta informacija buvo pripažinta pažeidžiančia Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą draudimą skatinti dalyvauti lošimuose, konstatuota, kad pažeidimas nepašalintas, ir pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės – skirta bauda, pateiktas įspėjimas dėl licencijos galiojimo bei nustatyta pareiga pašalinti pažeidimą (21–22 punktai).

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai – skelbta informacija apie azartinius lošimus lošimų organizatoriaus interneto svetainėje – kurie įsakyme pripažinti pažeidžiančiais Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nebūtų patekę į ankstesniame įstatyme įtvirtinto draudimo taikymo sritį (65 punktas).

Atsižvelgus į tai, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 19 dalimi dėl notifikavimo pareigos nevykdymo prieš pareiškėją nebuvo galima remtis, pripažinta, kad Tarnyba nepagrįstai pareiškėjo veiksmus kvalifikavo kaip pažeidimą ir nepagrįstai pareiškėjui taikė poveikio priemones. Todėl Tarnybos Įsakymas panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (68 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 49 (2025 m. sausis–birželis).