Klausimas. Dėl finansų įstaigų pareigų, užtikrinant pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2024 m. lapkričio 13 d. Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės, Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finolita Unio“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Finolita Unio“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Finolita Unio“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, Įstaiga) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) valdybos 2021 m. birželio 3 d. nutarimą Nr. 03-100 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Finolita Unio“ (toliau – ir Nutarimas). 2.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Nutarimu jam buvo pritaikyta poveikio priemonė – panaikintas Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 03-18 „Dėl elektroninių pinigų įstaigos licencijos UAB „Finolita Unio“ išdavimo ir mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ išduotos elektroninių pinigų įstaigos licencijos, suteikiančios teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 punkte ir 5 punkte nurodytas mokėjimo paslaugas, galiojimas. Nutarimas priimtas atsakovo atlikto tyrimo rezultatų, pateiktų 2020 m. gruodžio 21 d. tyrimo dėl UAB „Finolita Unio“ pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos valdymo efektyvumo vertinimo išvadoje Nr. 400/2020/08 (toliau – ir Tyrimo išvada) pagrindu, konstatavus pažeidimus, susijusius su elektroninių pinigų įstaigai taikomų nuosavo kapitalo reikalavimų nevykdymu bei su Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFPĮ) nuostatų pažeidimu.

Nutarimas yra visiškai nepagrįstas, deklaratyvus, grįstas prielaidomis, netinkamai motyvuotas ir priimtas neįsigilinus į faktinę situaciją bei ginčo aplinkybes, o pritaikyta sankcija – neproporcinga. 3. Pareiškėjas teigė, jog tikroji atsakovo atlikto Bendrovės tyrimo priežastis yra abejotini sandoriai, kurie galimai susiję su Wirecard sukčiavimo schema (toliau – ir Schema). Atsakovas apie tai buvo informuotas dar 2020 m. liepos mėn. Pareiškėjui netaikytos jokios poveikio priemonės. Bendrovė niekada neatliko jokių sandorių, tiesiogiai susijusių su Schema, tik administravo atitinkamas sąskaitas, per kurias vyko finansinės operacijos. Nei pareiškėjui, nei jo darbuotojams nėra pareikšti jokie įtarimai dėl galimo dalyvavimo Schemoje, dėl Schemos nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, pareiškėjas nebuvo su Schema susijusio sandorio šalis. Atsakovo atliktas tyrimas yra politizuotas, nes tik pasirodžius publikacijoms ir politikų dėmesiui dėl atsakovo vykdomos finansinių technologijų (toliau – ir Fintech) įmonių pritraukimo programos ir jo galimybių tinkamai prižiūrėti Fintech įmones, atsakovas pasinaudojo atlikto tyrimo rezultatais ir, nesuteikęs pareiškėjui galimybės išsamiai susipažinti su sprendimo projektu bei pateikti argumentus ir išsamią informaciją dėl kiekvienos atsakovo nustatytos aplinkybės, skyrė neproporcingą sankciją Bendrovei.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos teisėsaugos institucijų atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-6-00056-20 buvo perimtas Vokietijos Federacinės Respublikos Miuncheno I prokuratūros. Lietuvos teisėsaugos institucijos jau įvertino, kad galima Schema nėra susijusi su Lietuva, o Bendrovė niekaip neprisidėjo ir negalėjo prisidėti prie bet kokių nusikalstamų veikų. 4. Pareiškėjas nurodė, jog visos pinigų plovimo (toliau – ir PP) ir teroristų finansavimo (toliau – ir TF) prevencijos priemonės Bendrovėje buvo visada užtikrintos, ką patvirtina ir nepriklausomo eksperto ataskaita, pateikta kartu su skundu. Pareiškėjas visuomet sąžiningai ir išsamiai bendradarbiavo su Lietuvos banku, teikė paaiškinimus, siekė nušalinti ir nušalino visus su įtartinais mokėjimais susijusius asmenis nuo tiesioginės Bendrovės kontrolės, savo iniciatyva atliko PP ir TF, taikytos Bendrovėje, procedūrų auditą, kuris nenustatė reikšmingų pažeidimų, tačiau Lietuvos bankas visiškai į tai neatsižvelgė. Pareiškėjo veikloje savanoriškai buvo ištaisyti neatitikimai PPTFPĮ nuostatoms, o nežymūs trūkumai nesudaro pagrindo atsakovui taikyti griežčiausią sankciją – licencijos atėmimą.

UAB „Finolita Unio“ veikla buvo sustabdyta iš karto, nepaliekant protingo laiko tarpo grąžinti klientams pinigus, kas pareiškėjui sukėlė itin didelių praktinių bei administracinių problemų. Tokios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovas, jausdamas aiškią politinę įtaką ir spaudimą, skubėjo kuo greičiau pritaikyti sankcijas pareiškėjui ir susiklosčiusios situacijos nevertino adekvačiai. 5. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nenustatė nei vieno pinigų plovimo fakto, nes tokių nebuvo. Pareiškėjas ginčijo nuosavo kapitalo reikalavimo pažeidimą, motyvuodamas tuo, kad pažeidimas yra ištaisytas, atsargos kapitalas padidintas iki 400 000 Eur, pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Dėl pareiškėjo visos veiklos, susijusios su PP ir TF rizikos vertinimo trūkumais, Bendrovė nurodė, kad į visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą nebuvo ir negalėjo būti įtraukta jokia statistinė informacija, kadangi rizikos vertinimas buvo atliktas dar tuomet, kai pareiškėjas nebuvo pradėjęs aktyviai vykdyti elektroninių pinigų įstaigos veiklos, nedisponavo statistiniais duomenimis.

Net ir be statistinių duomenų, jis, analizuodamas rizikas, galėjo nustatyti Bendrovei kylančias rizikas ir nusimatytus rizikų limitus bei rizikos apetitą, taip pat įgyvendinti įstatymų, gerosios praktikos ir kituose šaltiniuose nurodytas rizikas. 6. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas neatsižvelgė į faktą, kad SEPA tiesioginio debeto paslauga buvo diegimo stadijoje, todėl net nebuvo pakankamai duomenų konstatuoti šių atitinkamų rizikų vertinimo trūkumus. Dėl klientų rizikos vertinimo pareiškėjas nurodė, kad pagal įstatymus neturėjo pareigos rinkti informacijos apie kliento partnerius, ši informacija gali būti aktuali (atsižvelgus į kliento riziką ir / ar specifinius dalykinius santykius) arba ne, o Lietuvos banko padarytos išvados yra absoliučios ir padarytos neįsigilinant į pareiškėjo įdiegtus rizikų vertinimo procesus. Pareiškėjui neaišku, kuo vadovaujantis atsakovas padarė išvadą, kad UAB „Finolita Unio“ tikslingai taikė ar netaikė tam tikrų priemonių bei sąmoningai nesiekė įgyvendinti PPTFPĮ reikalavimų.

Pareiškėjas, nustatydamas kliento tapatybę, naudojo Ondato sistemą, kuri atitinkamų pateikiamų dokumentų kokybę įvertino kaip aukštą. Pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti Ondato sistemos funkcionalumu. Ruprecht Services Pte Ltd (toliau – ir Ruprecht) atveju, nors kliento atstovo įgaliojimas buvo pateiktas vėliau, nei atliktas kliento atstovo tapatybės nustatymas, tai nebuvo pagrindas atmesti kliento tapatybės nustatymą (jei nėra kitų atmetimo sąlygų), nes įgaliojimas buvo pateiktas prieš dalykinių santykių pradėjimą ir identifikavus atstovavimo faktą. Bendrovė akcentavo, jog net jeigu jos veikloje ir buvo nustatyta tam tikrų neatitikimų, pareiškėjas skubiai inicijavo tokių procedūrų peržiūrą ir gerinimą (pavyzdžiui, SEPA tiesioginio debeto paslauga besinaudojančių klientų atstovų tapatybės nustatymą tiesioginio vaizdo perdavimo būdu naudojant Ondato sistemą). Vien tas faktas, kad dalis Bendrovės klientų pateiktų dokumentų buvo vokiečių ir prancūzų kalbomis, niekaip negali leisti Lietuvos bankui daryti išvados, kad pareiškėjo darbuotojai nesuprato šių dokumentų turinio.

Pareiškėjas visada vertino klientų riziką, klientų portfelio rizikos skaičiai rodo rizikos pasidalijimo proporcijas, visiems klientams buvo pritaikytos sustiprintos tapatybės nustatymo priemonės, buvo gauti lėšų kilmę pagrindžiantys dokumentai ir (ar) naudotos kitos priemonės, o mokėjimai buvo tikrinami naudojant sustabdymo ir dokumento pareikalavimo metodą. 7. Pareiškėjas nesutiko su pažeidimu, kad jo įdiegtos kliento pažinimo procedūros neleido užtikrinti, jog visais atvejais kliento dalykinių santykių tikslas ir pobūdis būtų aiškus ir suprantamas, kad jis netinkamai vykdė pareigą suprasti kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį. Bendrovė informaciją apie dalykinių santykių tikslą rinko, ši informacija jos darbuotojams buvo aiški, ir nors jos klientams pateikiami dalykinių santykių tikslą detalizuojantys klausimai savo formuluotėmis buvo šabloniški, tačiau jie būdavo specifikuojami, paaiškinami susirašinėjimuose su klientu bei surenkant papildomus duomenis, informaciją ir dokumentus bei vertinant šią informaciją sistemiškai.

Pareiškėjas visais atvejais aiškinosi klientų sandorius, vertino sandorių struktūras, kurios mokėjimų atlikimo metu turėjo ekonominį ir teisėtą tikslą, klientų pateiktus dokumentus, pagrindžiančius mokėjimo operacijas ir sandorius, jų paskirtį ir lėšų kilmę, dėl ko atitinkamai operacijos buvos stabdomos ir analizuojamos. Nei viena iš pateiktų sutarčių nebuvo šabloniška, visi su pareiškėjo akcininku susijusių įmonių paaiškinimai ir lydintys dokumentai tuo metu turėjo aiškų ekonominį pagrindą ir tikslą bei visi lėšų gavėjai ar siuntėjai buvo realiai veikiančios įmonės su darbuotojais, struktūromis ir licencijomis, jei tokios buvo reikalingos įmonių veiklai. 8. Dėl pažeidimo dėl tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo, pareiškėjas nurodė, kad jis reguliariai bendradarbiavo su UAB „Baltic Amber Solutions“ (toliau – ir BAS), kuri teikė IT paslaugas pareiškėjui ir taikė visas papildomas su BAS administruojama sistema (toliau – ir BAS sistema) susijusias priemones, o sankcijų sąrašų kontrolė vyko per kasdienį darbą, BAS sistemos administratorius neinformavo pareiškėjo apie sutrikimus sistemoje.

9. Pareiškėjas rėmėsi UAB „Transcendent Group Baltics“ audito ataskaita, kurioje naudojamas kokybinis pareiškėjo veiklos vertinimas. Pagal nepriklausomo auditoriaus ataskaitą, iš viso PP ir TF prevencijos politikoje buvo neįgyvendinta vos 6 proc. visų reikalaujamų priemonių, todėl licencijos atėmimas tokiu atveju yra visiškai neproporcinga priemonė. Lietuvos bankas tyrimą atliko ir pareiškėjo veiksmus vertino retrospektyviai, didelė dalis atsakovo tyrėjų išvadų padaryta neįsigilinant į kontekstą, tinkamai jo nesuprantant, nutylint pareiškėjo pateiktą informaciją, netinkamai interpretuojant darbuotojų pokalbius / susirašinėjimus. Lietuvos bankas išėjo iš savo kompetencijos ribų ir vertino ne tik faktus, bet ir darė nepagrįstas išvadas dėl subjektyviosios faktų pusės, kadangi vertino, kuriuos veiksmus pareiškėjas atliko tikslingai ir sąmoningai. Atsakovas nėra ta institucija, kuri tyrimo eigoje galėtų daryti išvadas apie Bendrovės valios susiformavimą, t. y. tyčią, veiksmų tikslingumą ar sąmoningumą, juo labiau teigti, kad UAB „Finolita Unio“ tyčia ir sąmoningai nevykdė įstatymų reikalavimų, kai tam nėra jokių įrodymų.

Tam tikra dalis Bendrovėje veikiančių procedūrų turėjo trūkumų, tačiau jie nėra tokie, jog būtų galima konstatuoti pareiškėjo tyčinį ir sąmoningą teisės aktų nesilaikymą. 10. Pareiškėjas teigė, kad jo vykdytos mokymo procedūros visiškai užtikrino nuoseklumą ir leido darbuotojams sistemiškai įvertinti visas Bendrovėje galiojančias tvarkas. Mokymų tikslas buvo sutelkti įvadines ir bendrąsias žinias, o teisės aktai nenurodo, kokiu būdu privaloma organizuoti mokymus darbuotojams PP ir TF prevencijos klausimais. Pareiškėjas nurodė, kad rašytiniai nuostatai nebuvo patvirtinti dėl neeilinės pasaulinės situacijos, susijusios su Covid-19 pandemija, kadangi pareiškėjo valdyba objektyviai negalėjo susirinkti į posėdžius. Bendrovė nurodė, kad faktiškai visada laikėsi Lietuvos banko nustatytų procedūrų ir be jokio formalaus valdybos sprendimo. 11. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimu pernelyg sureikšminamas Bendrovės vadovo D. O. vaidmuo, nepagristai priskiriant jam tariamus poveikius darbuotojams, tariamas išankstines žinias, neva pernelyg didelį įsitraukimą.

Vadovas demonstravo dėmesį Įstaigos procesams, jis niekada neperžengė savo kompetencijos ribų. Šiems teiginiams pagrįsti byloje pateikta lingvistinė bei UAB „Forensic and Investigation Services“ ekspertinė išvados. 12. Pareiškėjo nuomone, Nutarime nepagrįstai buvo ignoruotos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – Bendrovės iniciatyva, bendradarbiavimas, akcininko nušalinimas, dalyvavimas susitikimuose, veiksmai, kurių ėmėsi tobulindama savo procedūras ir procesus. Pareiškėjas vertino, jog jo sistemos trūkumai nėra neištaisomi ar tokie dideli, kurie sudarytų prielaidas spręsti, kad Bendrovė apskritai nebegali vykdyti veiklos. Dar 2021 m. vasario mėn. dauguma sistemos trūkumų buvo pašalinti, todėl 2021 m. birželio mėnesį net nebebuvo prielaidų, jog dėl tam tikrų pareiškėjo veiklos trūkumų gali kilti žala. Pareiškėjas investavo, geranoriškai taisė visus tiek atsakovo, tiek nepriklausomų auditorių įvardintus trūkumus, turėdama tikslą tęsti veiklą. Šias aplinkybes atsakovas visiškai ignoravo priimdamas Nutarimą. 13.

Dėl paskirtos griežčiausio pobūdžio nuobaudos – licencijos atėmimo – pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis ir teigė, jog nepriklausomai nuo atsakovo diskrecijos taikyti griežčiausią poveikio priemonę, atsakovas kiekvienu konkrečiu atveju turėtų įvertinti tokios poveikio priemonės taikymo pasekmes bei kitų poveikio priemonių efektyvumą, ir tik nesant pagrįsto pagrindo taikyti švelnesnes poveikio priemones, atsakovas turėtų taikyti licencijos atšaukimą arba jos galiojimo panaikinimą. UAB „Finolita Unio“ padaryti pažeidimai nebuvo tiek sunkūs, kad jų nebūtų galima ištaisyti. Baudos neproporcingumą įrodo tai, kad licencija panaikinta (i), kai nėra nustatytas joks pinigų plovimo atvejis, (ii) dėl tariamų pažeidimų neatsiradus ir net negalėjus atsirasti jokių neigiamų pasekmių, (iii) dėl tariamų pažeidimų niekam negavus jokios piniginės naudos, (iv) bet kokią poveikio priemonę pareiškėjui skiriant pirmą kartą, (v) nesant nustatyta jokių pasekmių finansų rinkos stabilumui, (vi) nesant nustatyto jokio sistemingo pareiškėjo elgesio, siekiant daryti pažeidimus, (vii) pareiškėjui pačiam taisant ir ištaisant nustatytus pažeidimus; (viii) bendradarbiaujant su atsakovu ir dedant visas pastangas, kad susidariusi situacija būtų objektyviai išnagrinėta. 14.

Pareiškėjas papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad esant faktiškai analogiškiems pažeidimams, Lietuvos banko praktikoje tokios griežtos poveikio priemonės niekada nebuvo taikomos. Bendrovė 2021 m. gegužės 14 d. pateikė Lietuvos bankui remediacijos planą, paaiškindama, kokios toliau priemonės bus įgyvendinamos įstaigoje. 2021 m. gegužės 17 d.–18 d. pasirodė publikacijos žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir „Financial Times“, kvestionuojančios Lietuvos banko vykdomą įstaigų priežiūrą. 2021 m. gegužės 19 d. Bendrovė gavo Lietuvos banko šaukimą į posėdį, kuris įvyko 2021 m. birželio 3 d. Lietuvos bankas net objektyviai neturėjo laiko įvertinti Bendrovės remediacijos plano ir priimti sprendimo dėl pritarimo ar nepritarimo jam. Iš Lietuvos banko pateikto protokolo matyti, kad Lietuvos banko valdybos narys M. J., kuris atsakingas už priežiūros funkcijų vykdymą, balsavo prieš licencijos UAB „Finolita Unio“ atšaukimą. Taigi sprendimas dėl licencijos atšaukimo buvo iš esmės priimtas visiškai su Lietuvos banko priežiūrinių funkcijų vykdymu nesusijusių valdybos narių, kurie akivaizdžiai vadovavosi ne nustatytais faktais ir nusistovėjusia praktika, o išimtinai viešojoje erdvėje pasirodžiusia informacija. 15.

Pareiškėjas taip pat prašė teismo, jog jei nebus panaikintas Nutarimas, atskirai teismo sprendimu pasisakyti dėl Tyrimo išvadoje nurodytų atsakovo teiginių nepagrįstumo ir atsakovo kompetencijos viršijimo dėl: (i) „D. O. savo iniciatyva teikė Įstaigos darbuotojams atsakymus už klientą Ruprecht Services Pte Ltd <...>“ (Tyrimo išvados 68 psl.); (ii) „D. O. buvo tiesiogiai suinteresuotas, kad kliento GetNow Holding Limited atstovas atliktų tapatybės nustatymą Ondato sistema, o sąskaita būtų atidaryta dar 2020 m. kovo 30 d. <...>“ (Tyrimo išvados 68 psl.); (iii) „D. O. Įstaigos darbuotojus skatino dėl nestandartinių situacijų taikyti išimtis <...>“ (Tyrimo išvados 68 psl.); (iv) „D. O. nuolat kontroliavo procesus, susijusius su klientais bei PP / TF prevencijos priemonių vykdymu, taip darbuotojus skatindamas priimti greitus ir galimai nepagrįstus sprendimus, o darbuotojai jautė spaudimą dėl laiko stokos <...>“ (Tyrimo išvados 68 psl.); (v) „D. O. galimai turėjo įtakos PPTFP departamento vadovo sprendimui ne tik nesikreipti į klientą Ruprecht Services Pte Ltd dėl papildomos informacijos ir paaiškinimų, kurie reikalingi kitai finansų įstaigai Currency Cloud Ltd vykdyti mokėjimus, bet ir parengti atsakymus apie mokėjimus, dėl kurių PPTFP departamento darbuotojams kilo įtarimų, juos pateikiant korespondentui neišsiaiškinus papildomos informacijos ir negavus papildomų dokumentų“ (Tyrimo išvados 68 psl.); (vi) „D.

O. iš susijusių klientų Ruprecht Services Pte Ltd, Senjo Group Pte Ltd, Senjo Payment Asia Pte Ltd, GetNow Holding Limited rinko dokumentus ir duomenis“ (Tyrimo išvados 68 psl.); (vii) „D. O. kontroliavo klientų mokėjimų vykdymą“ (Tyrimo išvados 69 psl.); (viii) „D. O. PPTFP departamento darbuotojus įtraukė į verslo funkcijų vykdymą nurodydamas būti suinteresuotiems Įstaigos pajamomis“ (Tyrimo išvados 69 psl.); (ix) „D. O. teikė klientų gautus paaiškinimus ir skubino darbuotojus vykdyti klientų mokėjimus“ (Tyrimo išvados 69 psl.); (x) „D. O. iš anksto turėjo informaciją apie klientų Ruprecht Services Pte Ltd, Senjo Group Pte Ltd, Senjo Payment Asia Pte Ltd, GetNow Holding Limited mokėjimų schemas <..>“ (Tyrimo išvados 69 psl.); (xi) „D. O. priėmė sprendimus už PPTFP departamento darbuotojus nurodant niekam neteikti informacijos“ (Tyrimo išvados 70 psl.); (xii) „D. O. sprendimai ir pasiūlymai nesiderino su patikimos ir tinkamai veikiančios vidaus kontrolės sistemos įgyvendinimu <...>“ (Tyrimo išvados 70 psl.); (xiii) „D.

O. skatino darbuotojus teikti neteisingą informaciją Lietuvos bankui, kaip priežiūros institucijai, siekiant sudaryti geresnį įspūdį <...>“ (Tyrimo išvados 70 psl.). 16. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. 17. Atsakovas nurodė, jog, spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones, ir parinkdamas konkrečią poveikio priemonę, įvertino tiek Nutarime išdėstytų aplinkybių visumą, tiek pareiškėjo veiksmus ir paaiškinimus, ir priėmė pagrįstą bei proporcingą pareiškėjo padarytiems pažeidimams sprendimą. 2020 m. spalio 14 d.–gruodžio 21 d. Lietuvos banko tyrimo komisijos atlikto tyrimo metu buvo nustatyti šiurkštūs ir sistemingi PPTFPĮ nuostatų pažeidimai ir veiksmai, susiję netinkamu Įstaigos valdymu ir vidaus kontrolės reikalavimų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje nesilaikymu, kurie darė didelę neigiamą įtaką teisės norma saugomoms vertybėms ir lėmė būtinumą pareiškėjui taikyti poveikio priemonę. Pareiškėjas taip pat padarė vieno iš pagrindinių elektroninių pinigų įstaigai keliamo nuosavo kapitalo reikalavimo pažeidimą. 18.

Atsakovas teigė, jog Lietuvos bankas nėra konstatavęs, kad pareiškėjas atliko sandorius, tiesiogiai susijusius su Wirecard sukčiavimo schema. Lietuvos bankui teisės aktais nėra suteikta kompetencija tirti sukčiavimo ar pinigų plovimo nusikalstamas veikas, todėl tai ir nebuvo tyrimo objektas. Lietuvos banko tyrimo tikslas buvo įvertinti, ar pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2020 m. spalio 13 d. tinkamai vykdė teisės aktų, reglamentuojančių PP ir TF prevenciją, reikalavimus, taip pat išsiaiškinti tikrąją PP ir TF riziką bei šiai rizikai valdyti pareiškėjo įdiegtų priemonių efektyvumą. Tyrimo metu Lietuvos bankas nustatė, kad pareiškėjo vidaus kontrolės sistema ne tik neužtikrino tinkamo ir operatyvaus PP ir TF prevencijos priemonių taikymo pareiškėjo klientams (tiek su pareiškėju susijusių klientų, tiek kitų klientų), tačiau nustatyta atvejų, kai pareiškėjas sąmoningai nesiėmė veiksmų PPTFPĮ nustatytiems tikslams pasiekti – užkirsti kelią galimam pinigų plovimui, o tai parodo aplaidų Bendrovės požiūrį į teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjui tiesiogiai nustatytas pareigas.

Lietuvos banko tyrimo išvados yra pagrįstos ne tik pareiškėjo pateiktomis vidaus procedūromis ir procesų aprašais, tačiau faktine pareiškėjo klientų bylų informacija, pareiškėjo darbuotojų vidaus komunikacija ir komunikacija su pareiškėjo išorės paslaugų teikėju. 19. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys, kai Lietuvos bankui, kaip priežiūros institucijai, neteikiama reikšminga informacija, negali būti laikomas sąžiningu pareiškėjo elgesiu, o juo labiau išsamiu ir aktyviu bendradarbiavimu. Pareiškėjo akcininkas Senjo Group Pte Ltd (toliau – ir Senjo) ir toliau išliko pareiškėjo turtinių teisių turėtoju nepaisant to, kad dėl šio akcininko užsienio valstybėse buvo pradėti teisėsaugos tyrimai dėl įtarimų klastojant dokumentus ir įtartinų mokėjimo operacijų, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas ir toliau buvo finansiškai priklausomas nuo savo akcininko, nepaisant jo kritiškų reputacijos spragų. PP ir TF rizikos valdymas yra vienas iš pagrindinių (esminių) elektroninių pinigų įstaigos veiklai keliamų reikalavimų, todėl tyrimo metu nustatyti pareiškėjo padaryti pažeidimai daugelyje reikšmingų PP ir TF prevencijos sričių (PP ir TF rizikos nustatymo ir vertinimo, klientų tapatybės nustatymo, klientų dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos ir kt.), kai, be kita ko, sąmoningais veiksmais (tyčia) neįgyvendinami esminiai PPTFPĮ reikalavimai, niekaip negali būti laikomi nežymiais neatitikimais. 20.

Atsakovas nurodė, kad Tyrimo išvada buvo surašyta gerokai anksčiau, nei viešojoje erdvėje pasirodė neigiama informacija apie pareiškėją, taigi ši informacija neturėjo visiškai jokios įtakos Tyrimo išvadoje konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, kuriomis vadovaujantis ir buvo priimtas Nutarimas. Poveikio priemonė pareiškėjui buvo skirta laikantis Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 433 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir terminų. Tyrimo išvada buvo surašyta 2020 m. gruodžio 21 d., o sprendimas dėl poveikio priemonės skyrimo priimtas tik 2021 m. birželio 3 d., taigi akivaizdu, kad nebuvo skubama pritaikyti poveikio priemonių. Atsiliepime, Nutarime ir Tyrimo išvadoje pateikti duomenys aiškiai rodo, kad tyrimas buvo objektyvus ir nepolitizuotas. Pareiškėjas padarė Nutarime konstatuotus teisės aktų pažeidimus, o ginčydamas padarytą nuosavo kapitalo reikalavimo pažeidimą, pateikia tik aplinkybes dėl pažeidimo pašalinimo, kurios buvo konstatuotos ir įvertintos pačiame Nutarime ir kurios nepaneigia pažeidimo padarymo fakto. 21.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą atliko 2019 m. liepos 31 d., o šį vertinimą atnaujino 2020 m. balandžio 7 d. ir 2020 m. rugpjūčio 30 d. 2020 m. balandžio 7 d., atnaujinant visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą, pareiškėjas jau turėjo klientų, mokėjimo operacijos buvo pradėtos vykdyti. Rizikos vertinimą atnaujinant 2020 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas jau buvo užmezgęs dalykinius santykius su 103 klientais, todėl galėjo įtraukti statistinę informaciją apie pačius klientus, jų faktiškai atliekamų operacijų apimtis ir pobūdį, tačiau to nepadarė. Visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimas yra pagrindas papildomoms PP ir TF prevencijos priemonėms taikyti, atsižvelgiant į PP ir TF rizikas, nustatytas rizikos vertinimo metu. Tai, kad pareiškėjas net ir atnaujindamas visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą nenaudojo statistinių duomenų, informacijos apie klientus, su kuriais jau buvo užmezgęs dalykinius santykius, atliktas mokėjimo operacijas, tik patvirtina, kad pareiškėjas formaliai vykdė teisės aktus bei nesiekė tinkamai nustatyti ir valdyti PP ir TF rizikas. 22.

Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nustatyta, jog SEPA tiesioginio debeto paslaugos PP ir TF rizikos vertinime 6 rizikos veiksniai, susiję su kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimu, informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį surinkimu, kliento veiklos vertinimu, dalykinių santykių ir operacijų stebėsena bei informacijos teikimu kompetentingoms institucijoms nebuvo įvertinti, pareiškėjo po rizikos vertinimo sudarytas planas įdiegti naujas rizikos valdymo priemones neapėmė visų vertinimo metu nustatytų PP ir TF rizikos veiksnių ir buvo neišsamus, pareiškėjas neturėjo tinkamų rizikos valdymo priemonių valdyti PP ir TF rizikai, kylančiai dėl SEPA tiesioginio debeto paslaugos. Tyrimo metu nustatyti PP ir TF prevencijos reikalavimų pažeidimai papildomai patvirtina išvadą, kad pareiškėjas ne tik neužtikrino tinkamo visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimo proceso, bet neturėjo tinkamų ir pakankamų PP ir TF prevencijos priemonių rizikai, su kuria susiduria pareiškėjas teikdama SEPA tiesioginio debeto paslaugą, valdyti.

Nors pareiškėjas savo procedūroje buvo įtvirtinęs, kad vienas iš veiksnių yra su klientu susijusių subjektų reputacija, tačiau praktikoje pareiškėjas informaciją apie konkrečius kliento partnerius iš klientų papildomai surinko tik išskirtinai pavieniais atvejais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių kitų argumentų bei įrodymų, kodėl Lietuvos banko tyrimo išvados dėl klientų PP ir TF rizikos vertinimo būtų klaidingos ar nepagrįstos. 23. Atsakovas nurodė, kad Nutarimu kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų pažeidimas konstatuotas būtent dėl to, kad pareiškėjas netinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus praktikoje. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai atliko kliento tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu, prieš pradėdamas dalykinius santykius nenustatė 92 klientų atstovų tapatybės, o 15 klientų atstovų tapatybę nustatė tik dalykinių santykių eigoje. Patikrinus 22 klientų bylose esančią kliento tapatybės nustatymo informaciją, buvo nustatyti 3 (GetNow Holding Limited, Ruprecht Services Pte Ltd, XenoIith LTD) atvejai, kai kliento juridinio asmens atstovo tapatybės nustatymas atliktas nuotoliniu būdu Ondato sistemoje buvo atliktas netinkamai.

Be to, iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad nors kliento GetNow Holding Limited atstovo tapatybės nustatymas Ondato sistemoje nebuvo tinkamai atliktas ir sistemos atmestas, pareiškėjas davė nurodymus Ondato darbuotojams šio kliento atstovo tapatybės nustatymą patvirtinti rankiniu būdu, nepaisant to, kad kliento atstovo tapatybės nustatymas neatitiko teisės aktų reikalavimų. 24. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas SEPA tiesioginio debeto paslaugą pradėjo teikti 2020 m. liepos mėn., o 2020 m. rugsėjo 14 d. gavo teisininkų išaiškinimą, jog jo atliekamas klientų, besinaudojančių SEPA tiesioginio debeto paslauga, atstovų tapatybės nustatymas neatitinka PPTFPĮ nustatytų kliento tapatybės nustatymo reikalavimų. Pareiškėjas jokių veiksmų nesiėmė, o į partnerį su prašymu informuoti klientus apie būtinybę iki 2020 m. lapkričio 13 d. atlikti nuotolinį tapatybės nustatymą kreipėsi tik 2020 m. spalio 29 d. (t. y. tik po to, kai buvo pradėtas Lietuvos banko tyrimas, būtent tą dieną, kai Lietuvos bankas paprašė pateikti klientų bylų informaciją).

Pareiškėjas sąmoningai tęsė kliento atstovo tapatybės nustatymo reikalavimų pažeidimus, kadangi po 2020 m. rugsėjo 14 d. dalykinius santykius užmezgė dar su 10 SEPA tiesioginio debeto paslauga besinaudojančių klientų, o šių klientų atstovų tapatybė dalykinių santykių užmezgimo metu naudojant Ondato sistemą nebuvo nustatoma. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad pareiškėjas, galimai siekdamas išvengti ar sušvelninti iš pažeidimo kylančias pasekmes, ėmėsi priemonių pažeidimams šalinti ne skubiai, o tik po to, kai Lietuvos bankas inicijavo pareiškėjo veiklos tyrimą. 25. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo vidaus procedūrose buvo įtvirtinęs reikalavimą, jog priimtinos dokumentų kalbos yra tik lietuvių ir anglų, tačiau nesilaikė savo paties parengtos vidinės tvarkos. Iš 22 klientų bylose esančios informacijos nustatyti 4 atvejai, kai kliento pateikta naudos gavėjo informacija nebuvo patikrinta patikimuose ir nepriklausomuose šaltiniuose. Pareiškėjas, nustatydamas kliento naudos gavėjo tapatybę, šiai informacijai pagrįsti rėmėsi kliento, naudos gavėjo ar su klientu susijusios trečiosios šalies parengtais dokumentais ar rašytiniais paaiškinimais.

Tyrimo metu konstatuota, kad tokie dokumentai negali būti laikomi nepriklausomu šaltiniu, kadangi pirminis šių dokumentų šaltinis yra pats klientas. 26. Atsakovas teigė, kad Lietuvos banko surinkta informacija patvirtina, jog pareiškėjas netinkamai įgyvendino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimus, o pažeidimas dėl tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo konstatuotas teisėtai ir pagrįstai. Nutarime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų, pareiškėjas neužtikrino PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimų. Administracijos vadovo duodami nurodymai darbuotojams, vykdantiems PP ir TF prevencijos funkcijas, sprendimų priėmimas už šiuos darbuotojus, nekreipiant dėmesio į darbuotojų identifikuotas ir administracijos vadovui nurodytas PP ir TF rizikas, lėmė tai, kad su pareiškėju ir su jo akcininku susijusių klientų keliama PP ir TF rizika buvo nevaldoma, šiems klientams buvo taikomos pareiškėjo nustatytų vidaus kontrolės procedūrų išimtys, o teisės aktų, reglamentuojančių PP ir TF prevenciją, nuostatos buvo nevykdomos arba vykdomos tik formaliai, nesiekiant šiomis nuostatomis nustatytų tikslų. 27.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčo atveju nebuvo siekiama padaryti daugiau, nei yra reikalaujama pagal veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Pažeidimo šalinimo veiksmai (nors pareiškėjas nepripažįsta, kad šiais veiksmais šalino padarytus pažeidimus, nes nepripažįsta pažeidimų apskritai) nėra laikomi pažeidėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pareiškėjo pateikti įrodymai dėl pažeidimų šalinimo daugiausia buvo nukreipti į vidaus kontrolės procedūrų parengimą ir (arba) atnaujinimą, didelė dalis veiksmų atlikta tik prieš pat Lietuvos bankui pateikiant 2021 m. gegužės 14 d. paaiškinimus, nors Tyrimo išvada pareiškėjui buvo pateikta dar 2020 m. gruodžio mėn. Priimant Nutarimą, pareiškėjo veiksmai, nustatyti iš tyrimo metu ir po jo surinktos ir įvertintos medžiagos, buvo įvertinti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodomas neva jo atsakomybę švelninančias aplinkybes. Spręsdamas klausimą, ar pareiškėjui taikyti įstatymuose nustatytas poveikio priemones, ir parinkdamas konkrečią poveikio priemonę, atsakovas priėmė pagrįstą bei proporcingą padarytiems pažeidimams sprendimą, o švelnesnės poveikio priemonės taikymas negalėjo pasiekti realaus (veiksmingo) ir atgrasančio poveikio, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad negali būti toleruojama situacija, kuomet finansų įstaiga, kuriai keliami aukšti profesinės veiklos vykdymo standartai, demonstruoja aplaidų požiūrį į jai taikomų teisės aktų reikalavimus ir tyčia daro šiurkščius teisės aktų pažeidimus.

II. 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. 29. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes: 29.1. Pareiškėjas yra nuo 2013 m. Lietuvos Respublikoje registruota bendrovė, 2015 m. yra gavęs mokėjimo įstaigos licenciją, o 2019 m. vasario 5 d. – elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Pagrindinės pareiškėjo teikiamos paslaugos: (i) elektroninių pinigų leidimas, mokėjimo operacijos, susijusios su elektroniniais pinigais (mokėjimo operacijos, mokėjimo sąskaitos, valiutos keitimas); (ii) mokėjimo operacijos, nesusijusios su elektroniniais pinigais (SEPA tiesioginio debeto paslaugos). Nuo 2017 m. spalio 3 d. pareiškėjo akcininkas buvo bendrovė Senjo Group Pte Ltd (registruota Singapūre) (toliau – ir Senjo), 2020 m. rugpjūčio 26 d. buvo pasirašyta Senjo balsavimo teisių perleidimo sutartis su UAB „Valnetas“. 2020 m. spalio 29 d. Lietuvos bankas pritarė UAB „Valnetas“ kandidatūrai ir Senjo neteko balsavimo teisių bei kontrolės Bendrovėje.

Senjo išliko tik turtinių teisių turėtoja. 2020 m. gruodžio 10 d. UAB „Finolita Unio“ pateikė Lietuvos bankui G. P. ir K. Š. kandidatūras, kurioms Lietuvos bankas pritarė 2021 m. kovo 12 d. 29.2. 2020 m. birželį buvo pranešta apie Wirecard bankrotą po to, kai šios finansų technologijų įmonės balanse auditoriai aptiko 1,9 mlrd. Eur neatitikimą. Vokietijoje ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai paskelbė, kad, likus kelioms savaitėms iki Wirecard žlugimo, galimai buvo pasinaudota pareiškėju, kaip platforma (darant pavedimus per pas pareiškėją atidarytas sąskaitas), siekiant išvesti iš Vokietijos daugiau nei 100 milijonų Eur. Wirecard buvo suteikusi antrinei Bendrovės akcininko įmonei paskolų, kurios vėliau pateko į J. M., buvusio Wirecard vykdančiojo direktoriaus, sąskaitas. Iki pirmojo 2020 m. ketvirčio Senjo ir jos antrinės įmonės iš Wirecard pasiskolino beveik 350 mln. Eur. Apie 100 mln. Eur buvo pervesta į pareiškėjo administruojamas sąskaitas, o vėliau iš jų apie 35 mln. Eur – į J.

M. sąskaitą. Mokėjimai vyko tokiu būdu: 1) 2020 m. kovo 30 d.–31 d. Ocap Management Pte Ltd (toliau – ir Ocap) pervedė į bendrovės Ruprecht Services Pte Ltd sąskaitą, atidarytą UAB „Finolita Unio“, 100 mln. Eur, pagal 2020 m. kovo 27 d. Gautinų Sumų Finansavimo sutartį, sudarytą tarp Ocap ir Ruprecht; 2) 2020 m. kovo 31 d. Ruprecht atliko 35 mln. Eur mokėjimą pagal 2020 m. kovo 31 d. paskolos sutartį bendrovei GetNow Holdings Limited (toliau – ir GetNow) į šios bendrovės sąskaitą, atidarytą UAB „Finolita Unio“; 3) GetNow 2020 m. kovo 31d. pervedė 35 mln. Eur J. M., pagal 2017 m. gruodžio 21d. paskolos sutartį tarp GetNow ir J. M.; 4) 2020 m. kovo 31 d.–2020 m. birželio 15 d. Ruprecht taip pat atliko mokėjimus Cleario Holdings Pte Ltd, Goomo Holdings Pte Ltd, Rupack Partners (Iom) Limited, Deltec Bank and Trust Limited, Northstar Teknoloji Hizmetleri Ltd. Sti, Vertical Point Engineering įmonėms, taip pat galimai dalyvavusioms išvedant pinigines lėšas iš Wirecard. 29.3. Pareiškėjas 2020 m. liepos 1 d. pradėjo savo veiklos tyrimą, siekdamas tinkamai nustatyti ir išsiaiškinti visas aplinkybes.

Savo iniciatyva 2020 m. liepos 3 d. suorganizavo susitikimą su Lietuvos banko atstovais ir informavo apie susiklosčiusią situaciją bei per UAB „Finolita Unio“ administruojamas sąskaitas vykdytus mokėjimus. 29.4. UAB „Finolita Unio“ 2020 m. rugpjūčio 11 d. informavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) apie įtartinas pinigines operacijas ir įtartinus sandorius, susijusius su Ruprecht ir GetNow mokėjimais. 2020 m. rugpjūčio 16 d. pateikė papildomą pranešimą FNTT apie įtartinas pinigines operacijas ir įtartinus sandorius, susijusius su Senjo Payment Asia Pte Ltd mokėjimais, o 2020 m. rugpjūčio 17 d. papildomai informavo FNTT apie įtartinas pinigines operacijas ir įtartinus sandorius, susijusius su Ruprecht mokėjimais. 29.5. Lietuvos bankas 2020 m. spalio 20 d. raštu informavo pareiškėją, kad 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V 2020/(1.7.E-260603)-02-149 nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d. vykdomas pareiškėjo veiklos tyrimas ir paprašyta iki 2020 m. spalio 27 d. pateikti Lietuvos banko tyrimo tarnybai prašomus dokumentus bei informaciją. 29.6.

Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnyba, 2020 m. gruodžio 21 d. atlikusi pareiškėjo veiklos tyrimą, surašė Tyrimo dėl UAB „Finolita Unio“ pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos valdymo efektyvumo vertinimo išvadą Nr. 400/2020/08. 29.7. Pareiškėjas 2021 m. sausio mėnesį užsakė atlikti vidinį Įstaigos pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos politikos įgyvendinimo auditą už 2019–2020 metus. Auditą atliko ir 2021 m. vasario 15 d. audito išvadą surašė UAB „Transcendent Group Baltics“ auditoriai S. A. ir T. B.. Auditorė S. A. paaiškino, kad Bendrovė jų įmonės buvo audituojama iš viso 3 kartus – 2019, 2020 bei 2021 metais. Auditorė nurodė, kad audito apimtį bei tyrimo objektus nurodė pats pareiškėjas. 29.8. Pareiškėjas 2021 m. vasario 15 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybai pateikė rašytinius paaiškinimus dėl Tyrimo išvados. Kartu pateikė detalius paaiškinimus dėl išvados teiginių, UAB „Transcendent Group Baltics“ audito išvadą, lietuvių kalbos specialisto A. S. 2021 m. vasario 10 d. išvadą dėl teksto supratimo (toliau – ir lingvistinė išvada) bei UAB „Forensic and Investigation Services“ 2021 m. vasario 11 d. ekspertinio tyrimo aktą Nr. 21-16 (toliau – ir Aktas). 29.9.

Lietuvos banko valdyba, įvertinusi UAB „Finolita Unio“ 2021 m. vasario 5 d. pateiktų pakoreguotų finansinių ataskaitų duomenis, 2020 m. spalio 14 d.–2020 m. gruodžio 21 d. atlikto tyrimo rezultatus, pateiktus Tyrimo išvadoje, į Bendrovės rašytinius paaiškinimus dėl Tyrimo išvados, pateiktus 2021 m. vasario 15 d., į Bendrovės rašytinius paaiškinimus dėl numatomo tyrimo rezultatų svarstymo klausimo, pateiktus 2021 m. gegužės 14 d., į informaciją, raštu Bendrovės pateiktą 2021 m. birželio 2 d., ir į 2021 m. birželio 3 d. vykusiame posėdyje žodžiu pateiktus Bendrovės paaiškinimus, priėmė Nutarimą. 29.10. Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas padarė šiuos pažeidimus: 1) UAB „Finolita Unio“ 2020 m. gruodžio 31 d. duomenimis, nevykdė jai taikomų nuosavo kapitalo reikalavimų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau – ir EPEPĮĮ) 24 straipsnio 3 dalį; 2) UAB „Finolita Unio“ tikrinamuoju laikotarpiu ne visa apimtimi buvo įdiegusi rizikos vertinimu pagrįstą metodą, Bendrovės atliktas visos veiklos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimas turėjo trūkumų, kadangi Bendrovė nebuvo įdiegusi priemonių visoms PP ir TF rizikoms valdyti, o Bendrovės sudarytas planas įdiegti naujas rizikos valdymo priemones neapėmė visų vertinimo metu nustatytų PP ir TF rizikos veiksnių ir buvo nepakankamai išsamus.

Bendrovėje nustatytos ir praktikoje taikytos klientų rizikos vertinimo procedūros neužtikrino tinkamo klientų PP ir TF rizikos nustatymo ir vertinimo, nes ne visais atvejais užtikrino visų kliento keliamų PP ir TF rizikos veiksnių įvertinimą, bei tinkamo klientų skirstymo į rizikos grupes. Nustatyta atvejų, kai Bendrovė nevertino klientų, susijusių su UAB „Finolita Unio“, keliamos realios PP ir TF rizikos, šiuos klientus priskyrė žemesnės rizikos grupei. Dėl to UAB „Finolita Unio“ pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje, 3 dalies 2 ir 3 punktuose, 7 dalyje bei Nurodymų 30 ir 55 punktuose nustatytus reikalavimus; 3) UAB „Finolita Unio“ netinkamai atliko kliento tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu, todėl pažeidė PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą. Bendrovė, prieš pradėdama dalykinius santykius, nenustatė 92 klientų atstovų tapatybės, o 15 klientų atstovų tapatybę nustatė tik dalykinių santykių eigoje, todėl pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 9 straipsnio 12 dalies reikalavimus.

Bendrovė netinkamai atliko informacijos apie kliento naudos gavėją patikrą patikimame ir nepriklausomame šaltinyje, todėl pažeidė PPTFPĮ 12 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Įstaiga neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymo didesnės rizikos grupės klientams, kadangi tik formaliai taikant sustiprintą klientų tapatybės nustatymą vykdė PPTFPĮ reikalavimus imtis priemonių kylančiai rizikai mažinti, todėl pažeidė PPTFPĮ 14 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 5 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus; 4) Įstaigoje nustatytos kliento pažinimo procedūros neleido užtikrinti, kad visais atvejais kliento dalykinių santykių tikslas ir pobūdis būtų aiškus ir suprantamas, Įstaiga ne visais atvejais tinkamai vykdė pareigą suprasti kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį, todėl UAB „Finolita Unio“ pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 13 ir 14 dalyje nustatytus reikalavimus; 5) Įstaiga netinkamai vykdė nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, sąmoningai nesiėmė veiksmų, siekdama užtikrinti, kad klientų vykdomi sandoriai atitiktų Įstaigos turimas žinias apie klientus, nesiėmė veiksmų, siekdama įsitikinti tikruoju klientų lėšų šaltiniu, arba šiuos veiksmus atliko formaliai.

Įstaiga neatliko vidinių tyrimų, siekdama užtikrinti, kad Įstaiga turi pakankamai žinių apie klientą, jo veiklą, todėl Įstaiga pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies reikalavimus. Įstaiga, netinkamai vykdydama nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, neužtikrino PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo vykdymo – nustatyti kliento atliekamą įtartiną piniginę operaciją ar sandorį, nepaisant piniginės operacijos ar sandorio sumos, tą operaciją ar sandorį sustabdyti ir apie šią operaciją ar sandorį pranešti FNTT. Įstaiga tinkamai nevertino klientų pateiktų dokumentų, pagrindžiančių mokėjimo operacijas, sandorius, jų paskirtį arba lėšų kilmę ir sąmoningai neanalizavo sudėtingų, neįprastai didelių sandorių, neįprastų sandorių struktūrų, neturinčių aiškaus ekonominio tikslo, nenagrinėjo tokių sandorių vykdymo pagrindo ir tikslo, tyrimo rezultatų neformino raštu, todėl pažeidė PPTFPĮ 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus; 6) Įstaigos įdiegtos vidaus kontrolės priemonės ir procedūros ne visais atvejais užtikrino tinkamą tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimą, todėl Įstaiga pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Nurodymų 31.3.4 papunktį; 7) Įstaigos darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų, todėl Įstaiga neužtikrino PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimų.

Įstaiga nebuvo nustačiusi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie PP ir TF prevencijos reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija, nebuvo tinkamai patvirtinusi vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su funkcijų įstaigoje įgyvendinant PP ir TF prevencijos priemones pasiskirstymu. Dėl Įstaigos administracijos vadovo D. O. įtakos Įstaigos vidaus kontrolės sistema neveikė tinkamai, o atitikties ir rizikų valdymo kultūra buvo nukreipta į formalų teisės aktų laikymąsi, o ne tinkamą ir savalaikį PP ir TF rizikų valdymą. Įstaiga tikrinamuoju laikotarpiu negebėjo užtikrinti tinkamo funkcijų pasiskirstymo, kad už PP ir TF prevencijos organizavimą atsakinga vidaus kontrolės funkcija būtų nepriklausoma nuo verslo interesų ir būtų išvengta interesų konflikto. Todėl UAB „Finolita Unio“ pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 29 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus; 8) Įstaiga nebuvo paskyrusi valdybos nario ir vadovaujančio darbuotojo, atsakingo už PPTFPĮ nustatytų PP ir TF prevencijos priemonių įgyvendinimą, bei netinkamai vykdė pareigą apie šių asmenų paskyrimą ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo jo paskyrimo pranešti FNTT, todėl pažeidė PPTFPĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą. 29.11.

Vadovaujantis LBĮ 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, 42 straipsnio 4 dalies 7 punktu ir 433 straipsniu, EPEPĮĮ 39 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, PPTFPĮ 36 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Nutarimu buvo nutarta panaikinti UAB „Finolita Unio“ Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 03-18 „Dėl elektroninių pinigų įstaigos licencijos UAB „Finolita Unio“ išdavimo ir mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ išduotos elektroninių pinigų įstaigos licencijos, suteikiančios teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 ir 5 punktuose nurodytas mokėjimo paslaugas, galiojimą. 30. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas netiria finansų institucijų neteisėtų veiksmų, susijusių su pinigų plovimu bei sukčiavimu, ginčo atveju Lietuvos bankas, vykdydamas jam įstatymų priskirtą funkciją, iš esmės atliko Bendrovės veiklos tyrimą, siekdamas nustatyti, kaip pareiškėjas laikosi būtent PPTFPĮ nuostatomis nustatytų pareigų, susijusių su PP ir TF prevencijos reikalavimais. 31.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis neatsakingas dėl įvykdytų su Schema susijusių sandorių, tik administravo sąskaitas, per kurias vyko mokėjimai, teismas akcentavo, jog Tyrimo metu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo vidaus kontrolės sistema neužtikrino tinkamo ir operatyvaus PP ir TF prevencijos priemonių taikymo klientams (tiek su Bendrove susijusiems, tiek kitiems). Teismas iš pareiškėjo klientų bylų informacijos, pareiškėjo darbuotojų vidaus komunikacijos nustatė, kad pareiškėjas kai kuriais atvejais sąmoningai nesiėmė veiksmų užkirsti kelią galimam pinigų plovimui. 32. Teismas analizavo pareiškėjo darbuotojų vidinę komunikaciją ir konstatavo, kad pareiškėjo darbuotojai įžvelgė galimai neteisėtus mokėjimus, įtarė, kad tai galimai Wirecard veiklos rezultatas, jiems jau 2020 m. kovo 31 d., 2020 m. balandžio 14 d., 2020 m. balandžio 30 d. kilo įtarimų dėl klientų vykdomų operacijų, tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad ištirtų įtarimus sukėlusias mokėjimo operacijas ar informaciją apie jas PPTFPĮ nustatyta tvarka pateiktų FNTT.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas nėra konstatavęs, jog pareiškėjas pats atliko sandorius, tiesiogiai susijusius su Schema, kadangi tai nėra jo kompetencija ir tai nebuvo atliekamo tyrimo objektu. 33. Kadangi pareiškėjo darbuotojams klientų operacijos kėlė pagrįstų abejonių, teismas nurodė, jog būtent pareiškėjas privalėjo atkreipti dėmesį į įtartinas klientų operacijas, neįprastą vykdomų mokėjimų mastą ir pobūdį bei nedelsiant imtis veiksmų PP ir TF rizikoms mažinti. Teismas nustatė, kad tik po viešos informacijos apie galimą sukčiavimo Schemą, kurioje figūravo pareiškėjo klientai (bei su juo susiję asmenys) pasirodymo, t. y. 2020 m. birželio pabaigoje, pareiškėjas Lietuvos banką informavo, kad bus pradėtas vidinis tyrimas dėl klientų mokėjimų, kurį pradėjo 2020 m. liepos 3 d. bei baigė 2020 m. rugpjūčio 11 d., pateikdamas pranešimus FNTT dėl įtartinų sandorių. Pareiškėjo vidiniai tyrimai buvo susiję su kliento Ruprecht gauta 100 mln. Eur paskola iš Ocap bei atliktais mokėjimais kitiems pareiškėjo klientams (Senjo, Senjo Payment Asia, GetNow).

Iš Tyrimo išvados nustatyta, kad vidinio tyrimo metu pareiškėjo klientų mokėjimai toliau buvo vykdomi – nuo 2020 m. liepos 1 d. iki rugpjūčio 11 d. klientas Ruprecht atliko mokėjimus, kurių vertė 1,39 mln. Eur ekvivalentu, Senjo – 0,29 mln. Eur, Senjo Payment Asia Ltd – 37 tūkst. Eur. Be to, 2020 m. liepos 22 d. pareiškėjo vienintelio akcininko Senjo sprendimu, pareiškėjo atsargos kapitalas buvo padidintas akcininko papildomu 125 000 Eur įnašu. Tą pačią dieną Senjo minėtą sumą iš savo sąskaitos, atidarytos pas pareiškėją, pervedė į pareiškėjo sąskaitą banke AB „Swedbank“, mokėjimo paskirtyje nurodant „loan“ (paskola). Visi nurodyti mokėjimai, įskaitant ir 125 000 Eur mokėjimą, atliktą į pareiškėjo sąskaitą, yra atlikti Ruprecht Services Limited Pte Ltd iš Ocap Management Pte Ltd gautų 100 mln. Eur paskolos toliau skirstant į skirtingas susijusių įmonių sąskaitas, nors pareiškėjas būtent dėl šių su 100 mln. Eur paskola susijusių operacijų buvo pradėjęs vidinį tyrimą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad netgi kilus įtarimų dėl Ruprecht gautų 100 mln.

Eur lėšų schemos, pareiškėjas buvo suinteresuotas lėšų jo veiklai finansuoti gavimu, o ne operatyviu PPTFPĮ nustatytų pareigų vykdymu – lėšų stabdymu, pranešimu apie įtartinas mokėjimo operacijas FNTT. Teismas sprendė, jog tai akivaizdus įrodymas, kad Nutarimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas sąmoningai nevykdė PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalyje, 17 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. 34. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pozicija dėl atitinkamų sąskaitų administravimo patvirtina Bendrovės aplaidų požiūrį į teisės aktų reikalavimus ir jam tiesiogiai nustatytas pareigas. Pareiškėjui savo pareigas suvokiant tik kaip sąskaitų administratoriaus, paneigiamas jo, kaip finansų įstaigos, vaidmuo užkertant kelią pinigų plovimui ir (ar) kitiems finansiniams nusikaltimams. 35. Teismas deklaratyviais pripažino pareiškėjo argumentus dėl politizuoto bei neobjektyvaus jo veiklos tyrimo. Teismas pažymėjo, kad Tyrimo išvada buvo surašyta dar 2020 metų gruodžio mėnesį, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad tuo metu jau buvo pasirodžiusi neigiama informacija apie jį bei kvestionuotas Lietuvos banko neveiklumas.

Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis būtent Tyrimo išvadoje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, su kuriomis pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas, jam suteiktas pakankamas laikas pateikti savo argumentus, ką pareiškėjas ir padarė, įskaitant užsakymą vidinio audito bei specialistų išvadų, siekiant paneigti Tyrimo išvadoje nustatytų faktų pagrįstumą. Pareiškėjo atstovai (valdybos pirmininkas K. Š., valdybos narys G. P., Bendrovės vadovas ir valdybos narys D. O., atitikties vadovas E. P. A., advokatas T. K. bei neturtinių teisių valdytojo UAB „Valnetas“ vadovas G. A.) dalyvavo Lietuvos banko valdybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl poveikio priemonės taikymo Bendrovei, išdėstė savo poziciją, kuri buvo įvertinta priimant Nutarimą. 36. Teismas nustatė, jog UAB „Finolita Unio“ 2020 m. gruodžio 31 d. duomenimis nevykdė EPEPĮĮ 22 straipsnio 2 dalimi nustatyto reikalavimo, kadangi jo nuosavas kapitalas sudarė tik 335 000 Eur. 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Bendrovė pripažino, kad ji netenkino nuosavo kapitalo reikalavimo.

Tai, kad 2021 m. vasario 11 d. Bendrovė padidino nuosavą kapitalą bei tai, kad nuosavo kapitalo neatitiktis buvo tik 15 000 Eur, nesudarė pagrindo teigti, kad Nutarime nepagrįstai konstatuotas pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad nuosavo kapitalo reikalavimo laikymasis yra vienas iš pagrindinių elektroninių pinigų įstaigai keliamų reikalavimų, kurio privalu laikytis nepertraukiamai, o aplinkybės, kokia dalimi buvo nesilaikoma minėto reikalavimo bei kokį terminą jo nebuvo laikomasi, negali kvestionuoti padaryto pažeidimo. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad Nutarimo dalis, kuria konstatuotas nurodytas pažeidimas, yra pagrįsta. 37. Teismas sutiko su tuo, kad tyrimo metu surinkta informacija pagrindžia, jog pareiškėjas neužtikrino PP ir TF prevencijos reikalavimų tinkamo įgyvendinimo. Teismas, įvertinęs Tyrimo išvadą, konstatavo, kad Lietuvos banko išvados yra pagrįstos ne tik pareiškėjo pateiktomis vidaus procedūromis ir procesų aprašais, tačiau faktine pareiškėjo klientų bylų informacija, pareiškėjo darbuotojų vidaus komunikacija ir komunikacija su pareiškėjo išorės paslaugų teikėjais. 38.

Teismas neatitinkančiu faktinės situacijos pripažino pareiškėjo teiginį, kad jis neturėjo statistinių duomenų, iš Tyrimo išvados nustatęs, kad pareiškėjas visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą atliko 2019 m. liepos 31 d., o šį vertinimą atnaujino 2020 m. balandžio 7 d. ir 2020 m. rugpjūčio 30 d., o 2020 m. balandžio 7 d. atnaujinant visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą, pareiškėjas jau turėjo klientų, mokėjimo operacijos buvo pradėtos vykdyti. Rizikos vertinimą atnaujinant 2020 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas jau buvo užmezgęs dalykinius santykius su 103 klientais, todėl galėjo ir privalėjo įtraukti statistinę informaciją apie pačius klientus, jų faktiškai atliekamų operacijų apimtis ir pobūdį, tačiau to nepadarė. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog tai, kad pareiškėjas net ir atnaujindamas visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą nenaudojo statistinių duomenų, informacijos apie klientus, su kuriais jau buvo užmezgęs dalykinius santykius, atliktas mokėjimo operacijas, tik patvirtina, kad pareiškėjas formaliai vykdė teisės aktus bei nesiekė tinkamai nustatyti ir valdyti PP ir TF rizikas. 39.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atliktas SEPA tiesioginio debeto paslaugos PP ir TF rizikos vertinimas turėjo trūkumų, kadangi dalis nustatytų PP ir TF rizikų nebuvo įvertintos, pareiškėjas neturėjo priemonių su šiuo produktu susijusioms PP ir TF rizikoms valdyti, o jo sudarytas planas įdiegti naujas rizikos valdymo priemones neapėmė visų vertinimo metu nustatytų PP ir TF rizikos veiksnių ir buvo neišsamus. Teismas vertino, jog Nutarime pagrįstai atmesti pareiškėjo argumentai, kad SEPA tiesioginio debeto paslauga buvo diegimo stadijoje. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad tuo atveju, jeigu rizikos vertinimas atliekamas prieš paslaugos ar produkto diegimą, finansų įstaiga, siekdama tinkamai laikytis PPTFPĮ reikalavimų, turėtų užtikrinti, kad pradėjus teikti paslaugas (produktus) rizikos vertinimas būtų peržiūrimas (atnaujinamas) siekiant užtikrinti, kad būtų nustatytos visos aktualios su produktu susijusios PP ir TF rizikos, o šioms rizikoms valdyti reikiamos kontrolės priemonės yra įdiegtos.

Iš Tyrimo išvados teismas nustatė, kad SEPA tiesioginio debeto paslaugos PP ir TF rizikos vertinime 6 rizikos veiksniai, susiję su kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimu, informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį surinkimu, kliento veiklos vertinimu, dalykinių santykių ir operacijų stebėsena bei informacijos teikimu kompetentingoms institucijoms, nebuvo įvertinti. Pareiškėjo po rizikos vertinimo sudarytas planas įdiegti naujas rizikos valdymo priemones neapėmė visų vertinimo metu nustatytų PP ir TF rizikos veiksnių ir buvo neišsamus, pareiškėjas neturėjo tinkamų rizikos valdymo priemonių valdyti PP ir TF rizikai, kylančiai dėl SEPA tiesioginio debeto paslaugos. Tyrimo metu buvo nustatyti PP ir TF prevencijos reikalavimų pažeidimai, susiję su SEPA tiesioginio debeto klientų rizikos vertinimu, tapatybės nustatymu, pažinimo informacijos rinkimu ir vertinimu, kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena, todėl tai patvirtino išvadą, kad pareiškėjas ne tik neužtikrino tinkamo visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimo proceso, bet neturėjo tinkamų ir pakankamų PP ir TF prevencijos priemonių rizikai, su kuria susiduria pareiškėjas, teikdamas SEPA tiesioginio debeto paslaugą, valdyti. 40.

Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo nustatyti reikšmingi pažeidimai, susiję su pareiškėjo klientų PP ir TF rizikos vertinimu, nes jo nustatytos ir praktikoje taikytos klientų rizikos vertinimo procedūros neleido užtikrinti tinkamo klientų PP ir TF rizikos nustatymo ir vertinimo bei klientų skirstymo į rizikos grupes. Tyrimo išvadoje nustatyti atvejai, kai pareiškėjas tikslingai nevertino klientų, susijusių su pačiu pareiškėju, keliamos PP ir TF rizikos šiuos klientus priskyrė žemesnės rizikos grupei. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo procedūrose nustatytas ir praktikoje taikytas kliento rizikos vertinimas neleido užtikrinti kompleksiško ir visapusiško kliento PP ir TF rizikos nustatymo ir vertinimo, o rizikos vertinimas neapima visų produkto ir (ar) paslaugos ir kitų svarbių rizikos veiksnių. Atliekant kliento rizikos vertinimą nebuvo atsižvelgiama į tai, ar klientas naudojasi SEPA tiesioginio debeto paslauga, ar jam atidaroma IBAN sąskaita, nebuvo nustatyta rizikos veiksnių, susietų su numatomų arba atliekamų operacijų verte, dėl ko pagal paties pareiškėjo nustatytą tvarką, atliekant rizikos vertinimą nebuvo atsižvelgiama nei į kliento pažinimo anketoje deklaruotas, nei į realiai atliekamas operacijas.

Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas savo procedūroje buvo įtvirtinęs, jog vienas iš veiksnių yra su klientu susijusių subjektų reputacija, tačiau praktikoje pareiškėjas informaciją apie konkrečius kliento partnerius iš klientų papildomai surinko tik išskirtinai pavieniais atvejais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčija tai, ką yra nustatęs savo procedūrose, nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, kodėl Lietuvos banko tyrimo išvados dėl klientų PP ir TF rizikos vertinimo būtų klaidingos ar nepagrįstos. 41. Dėl atsakovo konstatuotų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo atliekamo kliento tapatybės nustatymu, teismas pažymėjo, jog šiuo aspektu pareiškėjas netinkamai įgyvendino PPTFPĮ reikalavimus praktikoje. Pareiškėjas netinkamai atliko kliento tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu, prieš pradėdamas dalykinius santykius nenustatė 92 klientų atstovų tapatybės, o 15 klientų atstovų tapatybę nustatė tik dalykinių santykių eigoje. Lietuvos bankui patikrinus 22 klientų bylose esančią kliento tapatybės nustatymo informaciją buvo nustatyti 3 (GetNow, Ruprecht, XenoIith LTD) atvejai, kai kliento juridinio asmens atstovo tapatybės nustatymas nuotoliniu būdu Ondato sistemoje buvo atliktas netinkamai.

Nors kliento GetNow atstovo tapatybės nustatymas Ondato sistemoje nebuvo tinkamai atliktas ir sistemos atmestas, pareiškėjas davė nurodymus Ondato darbuotojams šio kliento atstovo tapatybės nustatymą patvirtinti rankiniu būdu, nepaisant to, kad kliento atstovo tapatybės nustatymas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių tyrimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su netinkamai atliktais kliento tapatybės nustatymais. 42. Teismas aptarė SEPA tiesioginio debeto paslauga besinaudojančių klientų atstovų tapatybės nustatymą tiesioginio vaizdo perdavimo būdu naudojant Ondato sistemą (paslauga pradėta teikti 2020 m. liepos mėn., 2020 m. rugsėjo 14 d. gautas teisininkų išaiškinimas dėl paslaugos neatitikties PPTFPĮ, po 2020 m. rugsėjo 14 d. dalykiniai santykiai užmegzti dar su 10 SEPA tiesioginio debeto paslauga besinaudojančių klientų, o jų atstovų tapatybė naudojant Ondato sistemą nebuvo nustatoma, tik atsakovui pradėjus tyrimą, 2020 m. spalio 29 d. kreiptasi į partnerį b4payments GmbH su prašymu informuoti klientus apie būtinybę iki 2020 m. lapkričio 13 d. atlikti nuotolinį tapatybės nustatymą) ir pažymėjo, jog Bendrovė ėmėsi priemonių pažeidimams šalinti ne skubiai, o tik po to, kai Lietuvos bankas inicijavo pareiškėjo veiklos tyrimą.

Teismas nurodė, kad Bendrovės pateiktais duomenimis, tikrinamuoju laikotarpiu SEPA tiesioginio debeto paslauga naudojosi 107 klientai juridiniai asmenys, 2020 m. gruodžio 2 d. Įstaiga buvo nustačiusi tik 15 klientų, besinaudojančių SEPA tiesioginio debeto paslauga, atstovų tapatybę. Visų 15 klientų atstovų tapatybė buvo nustatyta dalykinių santykių eigoje, o 92 klientų, besinaudojančių SEPA tiesioginio debeto paslauga, atstovų tapatybė nustatyta nebuvo. Iš 22 klientų bylose esančios informacijos nustatyti 4 atvejai, kai kliento pateikta naudos gavėjo informacija nebuvo patikrinta patikimuose ir nepriklausomuose šaltiniuose. Teismas sutiko su atsakovu, kad tinkamas kliento naudos gavėjo nustatymas dalykinių santykių pradžioje yra vienas esminių ir svarbiausių elementų, kadangi nuo to priklauso PP ir TF prevencijos priemonių apimtis ir taikymas, siekiant sumažinti rizikas, susijusias su PP ir TF veikla. Tai taip pat suteikia finansų įstaigoms žinių, kas yra tikrieji lėšų sąskaitose savininkai.

Nenustačius naudos gavėjo arba nustačius netinkamą naudos gavėją, kyla rizika, jog finansų įstaiga nesiims tinkamų ir proporcingų priemonių su klientu susijusioms PP ir TF rizikoms suvaldyti, užmegs dalykinius santykius su asmenimis, kurie yra susiję su nusikalstama veikla ar asmenimis, kuriems taikomos tarptautinės finansinės sankcijos, o pastarieji neteisėtiems tikslams išnaudos finansų įstaigos teikiamus produktus ir (arba) paslaugų teikimo kanalus. 43. Teismas vadovavosi PPTFPĮ 12 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė įrodymų, kad jo klientų pateiktų dokumentų vokiečių ir prancūzų kalbomis vertimai būtų saugomi klientų bylose pareiškėjo vidaus procedūrose nustatyta tvarka ir sprendė, kad tokie pareiškėjo veiksmai rodo jo formalų požiūrį į atitiktį savo vidaus procedūroms ir reikalavimą turėti patikimą ir pagrįstą informaciją apie klientą. 44. Teismas deklaratyviais ir neatitinkančiais tyrimo metu nustatytų bei Nutarime konstatuotų faktinių aplinkybių pripažino pareiškėjo argumentus, jog jis visada vertino klientų riziką, klientų portfelio rizikos skaičiai rodo rizikos pasidalijimo proporcijas, visiems klientams buvo pritaikytos sustiprintos tapatybės nustatymo priemonės, buvo gauti lėšų kilmę pagrindžiantys dokumentai ir (ar) naudotos kitos priemonės, o mokėjimai buvo tikrinami naudojant sustabdymo ir dokumento pareikalavimo metodą. 45.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių papildomų argumentų ir įrodymų, kodėl Lietuvos banko išvados dėl procedūrų, susijusių su informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį bei kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį, surinkimu ir vertinimu, būtų nepagrįstos. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovės tik 2020 m. balandžio 17 d. patvirtintoje procedūroje buvo detalizuota, kokia informacija privalo būti surinkta apie kliento valdymo struktūrą, veiklą, dalykinių santykių tikslą ir pobūdį, kokie dokumentai yra tinkami tokiai informacijai pagrįsti. Tyrimo metu vertintos pareiškėjo naudojamos klientų pažinimo anketos neatskleidė kliento dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio bei neleido suprasti kliento veiklos, kadangi klientų atsakymai į anketų klausimus buvo itin abstraktūs, neinformatyvūs, šabloniški ir vienodi beveik visose anketose (akumuliuotos pardavimų, akcijų, verslo pajamos), o planuojamų apyvartų ir operacijų vertė nebuvo logiška ar ekonomiškai pagrįsta.

Iš kliento pateiktos informacijos nebuvo aišku, kokiu tikslu atidaroma sąskaita. Visų tikrintų klientų, kurie naudojasi SEPA tiesioginio debeto paslaugomis, dalykinių santykių užmezgimo tikslas su pareiškėju buvo neaiškus – klientų anketose sąskaitos atidarymo priežastis įvardyta kaip „b4Payments kliento sąskaita pagal sutartį su trečiąja šalimi“. Šių klientų pildomose anketose pareiškėjas net nebuvo minimas, todėl klaidino netgi pačius klientus dėl to, koks subjektas jiems teikia paslaugas. Teismas sutiko su tyrimo išvada, kad tokia menka iš kliento surinkta informacija negalėjo būti panaudojama tęsiant dalykinius santykius su klientu, vykdant kliento operacijų stebėseną, nustatant, ar kliento sąskaitoje vykdomos operacijos atitinka deklaruotą dalykinių santykių tikslą ir pobūdį ir ar vykdomos operacijos susijusios su kliento vykdoma veikla. Taigi praktikoje (ATC Active Trust Connect AG, GetNow, Grover Group GmbH, McLoud Solutions Ltd, Rose Telecommunications Ireland Limited, Action Prevoyance, Winvest Capital, Senjo, Ruprecht, Senjo Payment Asia Pte Ltd) pareiškėjas neužtikrino išsamios ir tikslios informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį surinkimo bei nevertino arba netinkamai įvertino kliento pateiktą pirminę pažinimo informaciją, šios informacijos nepatikrino.

Taip elgdamasis pareiškėjas turėjo ribotas galimybes aptikti nesąžiningą kliento veiklą, nustatyti neatitikimus tarp deklaruotos ir realios kliento veiklos ir kt. 46. Teismas nustatė, kad pareiškėjo vidaus kontrolės procedūros, kuriose reglamentuotas kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procesas, darbuotojų funkcijos ir atsakomybė vykdant momentinę ir retrospektyvią operacijų stebėseną, vidinių tyrimų vykdymas, pranešimų apie įtartinas mokėjimo operacijas teikimo tvarka, buvo tinkamai pareiškėjo patvirtintos ne jo veiklos pradžioje, o tik 2020 m. balandžio 17 d. Pareiškėjo įdiegti klientų operacijų stebėsenos scenarijai dėl savo apimties buvo nepakankami visapusiškai mokėjimo operacijų stebėsenai užtikrinti, nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. spalio 13 d. buvo sugeneruoti 4 023 informaciniai pranešimai, tačiau šių informacinių pranešimų pagrindu nebuvo atliekami jokie vidiniai tyrimai; momentinės operacijų stebėsenos modulyje sugeneruotų pranešimų analizės išvados dažnai apsiribojo tik trumpais komentarais dėl pateiktų mokėjimus pagrindžiančių dokumentų ir buvo nepakankamos suprasti, ar kliento mokėjimas atitinka kliento profilį, jo veiklos pobūdį, pareiškėjui deklaruotą informaciją, ar buvo paprašyta papildomų dokumentų ir paaiškinimų; retrospektyvios operacijų stebėsenos scenarijai buvo nustatyti vadovaujantis tik kiekybiniais kriterijais ir pan.).

BAS sistemoje vykdant momentinę operacijų stebėseną nuo 2020 m. kovo 25 d. buvo nustatyta, kad stabdomi visi klientų inicijuoti mokėjimai nuo 50 Eur, tačiau funkcija, reguliuojanti mokėjimo operacijų stabdymą, buvo išjungta ir kurį laiką neveikė, tai pareiškėjas pastebėjo tik 2020 m. balandžio 8 d. (laikotarpiu, kai neveikė stabdymo funkcija, buvo įvykdytos 64 mokėjimo operacijos, kurių vertė itin didelė – 255,98 mln. Eur.). 47. Teismas nurodė, kad pareiškėjas praktikoje netinkamai vykdė kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną, o klientų, kurie naudojasi SEPA tiesioginio debeto paslauga (McLoud Solutions Ltd, Action Prevoyance, Grover Group GmbH, ATC Active Trust Connect AG, Xenolith LTD), operacijų stebėsenos apskritai nevykdė. Nors pareiškėjas teigė, kad stebėseną vykdė jo partneris UAB „Alternative Payments“, tačiau Lietuvos bankui šiuo aspektu nepateikė jokios informacijos. Teismas nustatė, jog su pareiškėju susijusių klientų Senjo, Ruprecht, GetNow, Senjo Payment Asia Pte Ltd sąskaitose jokių mokėjimų, susijusių su įmonių įprasta ūkine komercine veikla, nebuvo vykdoma.

Mokėjimai iš partnerių / klientų arba partneriams / klientams nebuvo vykdomi, o šių klientų sąskaitose vykdomi mokėjimai buvo išimtinai susiję su 100 mln. Eur suma, kliento Ruprecht 2020 m. kovo 30 d. gauta iš įmonės Ocap. Pareiškėjas šių susijusių klientų atžvilgiu operacijų stebėseną vykdė formaliai, darė išimtis iš vidaus kontrolės procedūrose nustatytų reikalavimų ir sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl operacijų stebėsenos arba šiuos reikalavimus vykdė formaliai. 48. Teismas nurodė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 25 d. buvo įmonės Ruprecht Services Pte Ltd akcininkas, tačiau nepriėmė sprendimų dėl 100 mln. Eur finansavimo ir sutarties dėl finansavimo, o vykdant mokėjimus nesiaiškino su finansavimu susijusių aplinkybių. Pareiškėjas, teikdamas Lietuvos bankui informaciją 2020 m. balandžio 21 d. ir 2020 m. gegužės 25 d. raštuose nurodė, kad Ruprecht nevykdo veiklos, nors Ruprecht 2020 m. kovo 30 d. paskolos sutarties pagrindu iš Ocap jau buvo gavusi 100 mln.

Eur lėšų, ir iš šių lėšų vykdė mokėjimus, juos grįsdama prekybininkų lėšų likvidumo paslaugų teikimu. Teismas vertino, kad ši informacija neginčijamai patvirtina, jog pareiškėjas, Lietuvos bankui raštu teikdamas informaciją, nuslėpė informaciją apie Ruprecht vykdomas operacijas. Pareiškėjas žinojo, kad iš Ocap gauta paskola yra skirta būtent prekybininkų lėšų likvidumo paslaugoms teikti, tačiau to nevertino vykdydamas vėlesnius mokėjimus, išimtinai susijusius su 100 mln. Eur suma. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su Lietuvos banko išvada, kad iš pareiškėjui teikiamų mokėjimus pagrindžiančių dokumentų, jei jie būtų buvę tinkamai įvertinti, buvo matyti, kad vėlesni mokėjimai daromi kitais tikslais (paskolų grąžinimo ir pan.). Todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis visais atvejais aiškinosi klientų sandorius, vertino sandorių struktūras, klientų pateiktus dokumentus, pagrindžiančius mokėjimo operacijas, sandorius, jų paskirtį ir lėšų kilmę, dėl ko atitinkamai operacijos buvos stabdomos ir analizuojamos. 49.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog nei viena iš jo klientų pateiktų sutarčių nebuvo šabloniška, vadovaudamasis šiomis tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) kai kuriais atvejais mokėjimai įvykdyti remiantis tik kliento paaiškinimais, be mokėjimus pagrindžiančių dokumentų; 2) klientų pateikti dokumentai buvo prastos kokybės ir su klaidomis, nepagrindžiantys mokėjimų pagrindo ir tikslo, neleidžiantys suprasti vykdomos veiklos ir ryšių su įmonėmis, kurioms buvo atliekami mokėjimai (šalių įsipareigojimai neaiškūs, mokėjimai atliekami sutarties pasirašymo dieną, visos sutartys pasirašytos susijusių asmenų, sutartyse nenustatyti jokie mokesčiai, neaiškūs lėšų (įsipareigojimų) grąžinimo terminai ir pan.); 3) nepaisant to, kad atsakingiems pareiškėjo darbuotojams kilo abejonių dėl mokėjimų pagrįstumo, vykdydama su pareiškėju susijusių klientų mokėjimo operacijas, Bendrovė laiku nesiėmė priemonių PP ir TF rizikai valdyti ir nebuvo įsitikinusi šių mokėjimo operacijų pagrįstumu bei teisėtu pagrindu, nereikalavo iš klientų pateikti mokėjimus pagrindžiančius dokumentus arba jų tinkamai nevertino; 5) pareiškėjas tikslingai nesiėmė veiksmų, kad būtų įsitikinta tikruoju lėšų šaltiniu, nevaldė klientų keliamos PP ir TF rizikos ir nenustatė įtartinumo požymių turinčių mokėjimo operacijų.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog tik pradėjusi vidinį tyrimą dėl su pareiškėju susijusių klientų vykdytų mokėjimų, Bendrovė šių klientų prašė pateikti paaiškinimus ir patvirtinančius dokumentus, kurie įrodytų vykdytų mokėjimo operacijų pagrįstumą ir ekonominę logiką (Įstaigos darbuotojo 2020 m. liepos 3 d. el. laiškas Įstaigos vadovui bei atitikties vadovui, nurodant sąrašą trūkstamų dokumentų), tačiau daugeliu atvejų klientų pateikti atsakymai buvo lakoniški ir nedetalūs, buvo siūloma pareiškėjui pačiam kreiptis į kitus klientus ir aiškintis mokėjimo operacijų pagrįstumą su jais. 50. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo, nustatęs, kad pareiškėjas ne visais atvejais užtikrino tinkamą bei efektyvią informacinių pranešimų, sugeneruotų sistemoje atliekant tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimą, analizę ir išsaugojimą, neužtikrino, kad minėtos analizės išvados būtų informatyvios ir leistų suprasti, kokiu pagrindu pranešimas buvo sugeneruotas, nekontroliavo, ar tinkamai įkeliami tarptautinių finansinių sankcijų sąrašai, neturėjo jokių tarptautinių finansinių sankcijų sistemos kontrolės duomenų, o į BAS sistemos administratorių kreipėsi tik gavęs Lietuvos banko užklausą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas nustatė, jog pareiškėjas nenustatė lėšų gavėjo (kliento Standard Capital Corporation), šio lėšų gavėjo nepatikrino sankcijų sąrašuose, tyrimo metu taip pat buvo nustatyta reikšmingų trūkumų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimu pareiškėjui teikiant SEPA tiesioginio debeto paslaugas, todėl sprendė, kad Lietuvos banko surinkta informacija patvirtina, jog pareiškėjas netinkamai įgyvendino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimus, o Nutarimo aprašomosios dalies 6 punkte pažeidimas dėl tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo konstatuotas teisėtai ir pagrįstai.

51. Teismas vertino UAB „Transcendent Group Baltics“ audito ataskaitos turinį ir nustatė, kad ir vidaus auditoriai, atlikę Įstaigos auditą, iš esmės nustatė tuos pačius trūkumus, kurie buvo nustatyti ir Lietuvos banko atlikto tyrimo metu. Teismas pažymėjo, kad audito metu Įstaigos rizikos lygis buvo vertinamas dviem aspektais – rizikos lygis iki vadovybės veiksmų bei rizikos lygis po vadovybės veiksmų, t. y. atlikus tam tikrus vidaus sistemos pertvarkymo ir patobulinimo veiksmus audituojamu laikotarpiu. Rizikos lygis iki vadovybės veiksmų atlikimo buvo 6 pozicijose įvertintas kaip labai aukštas, 12 pozicijų kaip aukštas bei 13 pozicijų kaip vidutinis. Teismas sutiko su atsakovu, kad teisės aktų reikalavimų nevykdymas, kai selektyviai įgyvendinamos tik tam tikros teisės aktų nuostatos, tačiau iš esmės neįgyvendinami teisės norma siekiami tikslai, negali būti vertinamas kaip teisės akto laikymasis, tačiau „tik su tam tikrais trūkumais“. Teismas tokį pareiškėjo požiūrį laikė visiškai nesuderinamu nei su įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti įstatymo norma saugomas ir ginamas vertybes, nei su licencijuotai finansų įstaigai keliamais aukštais profesinės veiklos vykdymo standartais. 52.

Įvertinęs tyrimo metu surinktą informaciją, teismas nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad Lietuvos banko atliktas tyrimas ir jo išvados bei priimtas Nutarimas yra neobjektyvūs bei, kad dalis tyrėjų išvadų padaryta neįsigilinus į kontekstą, tinkamai nesuprantant konteksto, nutylint pareiškėjo pateiktą informaciją bei netinkamai interpretuojant darbuotojų pokalbius. Teismas sprendė, kad tyrimo išvados buvo padarytos įvertinus pareiškėjo pateiktas vidaus procedūras ir procesų aprašus, klientų bylų informaciją bei jo darbuotojų vidinę komunikaciją. Visų tyrimo metu vertintų įrodymų negalima vertinti atsietai nevertinant jų visumos, kada pareiškėjo darbuotojų vidinė komunikacija tik papildo išvadas, kurios daromos įvertinus jo klientų bylų informaciją. 53. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos bankas viršijo savo kompetencijos ribas, vadovaudamasis LBĮ 433 straipsnio 7 dalimi ir nustatęs, kad ši nuostata aiškiai įpareigoja Lietuvos banką vertinti subjektyvią pažeidimo pusę.

Teismas sprendė, kad Lietuvos bankas pagrįstai įvertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, kurios liudijo pareiškėjo veiksmų tikslingumą ir sąmoningumą, kurios yra išsamiai nurodytos Tyrimo išvadoje ir pažymėjo, jog su jomis teismas iš esmės sutinka. 54. Dėl pareiškėjo vykdytų darbuotojų mokymo procedūrų teismas nurodė, kad tyrimo metu Lietuvos bankas nustatė, jog Bendrovė iki 2020 m. balandžio 17 d. nebuvo reglamentavusi PP ir TF prevencijos mokymų proceso, o darbuotojams organizavo tik vienus vidinius mokymus, kurie nebuvo išsamūs ir pritaikyti atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 17 d. patvirtino PP ir TF prevenciją reglamentuojančias procedūras, tačiau darbuotojus su šiomis procedūromis supažindino tik 2020 m. rugsėjo 15 d. vykdytų mokymų metu, t. y. praėjus bene pusei metų nuo procedūrų patvirtinimo. Pareiškėjo Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos (toliau – ir PPTF) departamento darbuotojai turėjo pakankamai žinių PP ir TF prevencijos srityje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo klientų veikla, operacijų apimtis ir pobūdis indikavo didesnę PP ir TF riziką, bendro pobūdžio mokymų informacija buvo nepakankama.

Teismas sprendė, jog pagrįstai konstatuota, kad Bendrovės darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų, o pareiškėjas neužtikrino PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimų. 55. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su nuostatų nepatvirtinimu dėl Covid-19 pandemijos, nurodęs, kad iki pasaulinės pandemijos pradžios pareiškėjas turėjo pakankamai laiko priimti ir patvirtinti vidaus kontrolės procedūras, reglamentuojančias PP ir TF prevencijos priemonių įgyvendinimą bei padalinių ir darbuotojų pareigų nuostatus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, kad jis faktiškai visada laikėsi reikalavimų ir be jokio formalaus valdybos sprendimo nepaneigia Nutarimu nustatyto pažeidimo. 56. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su administracijos vadovu D. O., bei papildomai pateiktų dokumentų (lingvistinės išvados bei Akto), teismas sprendė, jog nei lingvistinė išvada, nei Aktas Tyrimo išvadų nepaneigia, o pareiškėjo argumentai dėl administracijos vadovo yra deklaratyvūs ir vertintini kaip gynybinė pozicija.

Teismas, įvertinęs tyrimo metu nustatytų aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo prašomos paneigti išvados apie jo vadovą, būtų nepagrįstos tyrimo metu surinkta informacija iš bendros Įstaigos veiklos, priimtų sprendimų, o vidinė darbuotojų komunikacija tik pagrindžia padarytų išvadų pagrįstumą. Teismas nurodė, jog tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad Įstaigos vadovas D. O. pats tiesiogiai pasirašė kliento rizikos vertinimą, priskirdamas Įstaigos akcininką žemai rizikos grupei, nors įprastai rizikos vertinimą pasirašo PPTF departamento vadovas, tiesiogiai dalyvavo klientų, susijusių su Įstaiga ir Įstaigos akcininkų, – Ruprecht, Senjo, Senjo Payment Asia Pte Ltd, GetNow – mokėjimų vykdyme, pats rinko klientų dokumentus ir paaiškinimus, tiesiogiai bendravo su klientais bei tiesiogiai davė nurodymus Įstaigos darbuotojams, vykdantiems PP / TF prevencijos funkcijas, taip paveikdamas jų nepriklausomumą ir turėdamas įtakos jų sprendimams. D. O. sprendimai, susiję su klientų Ruprecht, Senjo, Senjo Payment Asia Pte Ltd, GetNow mokėjimų vykdymu, buvo išimtinai nukreipti į Įstaigos interesus (pajamas) ir / ar kitus D.

O. interesus, nesiderino su rizikos vertinimu pagrįsto principo įgyvendinimu, PP / TF rizikos valdymu bei užkirto kelią efektyviam darbuotojų, atsakingų už PP / TF prevencijos priemonių įgyvendinimą Įstaigoje, pareigų vykdymui. D. O. duodami nurodymai darbuotojams, vykdantiems PP / TF prevencijos funkcijas, sprendimų priėmimas už šiuos darbuotojus, nekreipiant dėmesio į darbuotojų identifikuotas ir D. O. nurodytas PP / TF rizikas, lėmė tai, kad su Įstaiga ir Įstaigos akcininku susijusių klientų (Ruprecht, Senjo, Senjo Payment Asia Pte Ltd, GetNow) keliama PP / TF rizika buvo nevaldoma, šių klientų atžvilgiu buvo taikomos Įstaigos nustatytų vidaus kontrolės procedūrų išimtys, o teisės aktų, reglamentuojančių PP / TF prevenciją, nuostatos buvo nevykdomos arba vykdomos formaliai. 57. Dėl pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas vadovavosi LBĮ 433 straipsnio 8 dalimi, Nutarimo 18, 19 punktais ir sutiko su atsakovo vertinimu, jog Bendrovės veiksmai buvo nepakankami. Teismas iš Nutarimo nustatė, kad Įstaigos pateikta 2021 m. vasario 15 d.

UAB „Transcendent Group Baltics“ audito ataskaita nukreipta į Lietuvos banko atlikto tyrimo išvadų pertikrinimą, UAB „Transcendent Group Baltics“ anksčiau buvo atlikusi dar 2 Įstaigos auditus PP ir TF prevencijos srityje, o tai, kad paskutinio audito metu vis dar rado trūkumų kliento tapatybės nustatymo, tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo, kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos, vidaus kontrolės ir kituose PP ir TF prevencijos procesuose, tik patvirtina Bendrovės formalų požiūrį į teisės aktų reikalavimų laikymąsi, operatyvų nustatytų trūkumų šalinimą bei tinkamą atitikties kultūros diegimą Įstaigoje. Teismas sprendė, kad Nutarime taip pat pagrįstai pažymėta, jog neturtinių Įstaigos akcijų suteikiamų teisių perleidimas yra tik laikinas būdas valdyti dėl Įstaigos akcininko kylančias su Įstaigos valdymu susijusias rizikas, tačiau Įstaigos akcininkas Senjo ir toliau išlieka Įstaigos turtinių teisių turėtoju nepaisant to, kad dėl jo užsienio valstybėse pradėti teisėsaugos tyrimai dėl įtarimų klastojant dokumentus ir įtartinų mokėjimo operacijų.

Tą neginčijamai patvirtina UAB „Finolita Unio“ akcininko 2021 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 25 dėl atsargos kapitalo padidinimo. 58. Teismas sutiko su atsakovo išvada, jog Bendrovės pateikti įrodymai dėl pažeidimų šalinimo daugiausia nukreipti į vidaus kontrolės procedūrų parengimą ir (arba) atnaujinimą, didelė dalis Įstaigos veiksmų atlikta tik prieš pat Lietuvos bankui pateikiant 2021 m. gegužės 14 d. paaiškinimus (nors Tyrimo išvada Įstaigai pateikta dar 2020 m. gruodžio mėn.). Teismas nurodė, kad Nutarime nustatytas formalus Bendrovės požiūris į PPTFPĮ reikalavimų įgyvendinimą, kuris nesudaro pagrindo manyti, kad Įstaiga gali užtikrinti tinkamą atitikties ir rizikų valdymo kultūrą bei veiksmingą Įstaigos vidaus kontrolės sistemos veikimą iš esmės tik koreguodama ar atnaujindama Įstaigos vidaus kontrolės procedūras, atlikdama auditą ar paskyrusi du nepriklausomus valdybos narius, kurie kritiškai nevertina Įstaigos administracijos vadovo ir jo veiksmų vadovaujant Įstaigai, o tyrimo metu nustatyti atvejai, kai, nepaisant Įstaigos darbuotojų, turinčių pakankamai kompetencijos ir žinių apie PP ir TF rizikos valdymo priemones, identifikuotų rizikų, Įstaiga sąmoningais veiksmais stengėsi tik formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus, Įstaigos veiklos procesai buvo nukreipti į išimčių iš vidaus procedūrų darymą, o Įstaigos administracijos vadovas darė reikšmingą įtaką Įstaigos priimtiems sprendimams PP ir TF prevencijos srityje, todėl kyla reali grėsmė, kad netinkamas Įstaigos valdymas ir šiame nutarime nurodyti teisės aktų pažeidimai bus tęsiami. 59.

Teismas sprendė, kad Bendrovės veiksmai, jog ji apie galimus įtartinus mokėjimus informavo Lietuvos banką bei pati atliko vidaus tyrimą bei po atlikto vidinio tyrimo pati informavo Lietuvos banką ir teisėsaugos institucijas, negali būti vertinami kaip jos atsakomybę šalinanti ar švelninanti aplinkybė. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos pagrįstai nustatyta, kad atliekant vidinį tyrimą buvo siekiama surinkti dokumentus ir paaiškinimus, kurių Įstaiga neturėjo (nebuvo surinkusi), nors privalėjo tą padaryti. Atlikdama tyrimą Bendrovė neturėjo tikslo užkirsti kelią galimai įtartinoms klientų mokėjimo operacijoms vykdyti, kadangi tik 2020 m. rugpjūčio 11 d. blokavo klientų sąskaitas ir apie šias operacijas pranešė FNTT (t. y. daugiau nei mėnesį sąmoningai leido klientams, dėl kurių vykdytų operacijų ketino teikti pranešimą FNTT, vykdyti mokėjimo operacijas, įskaitant 2020 m. liepos 22 d. Įstaigos akcininko 125 000 Eur mokėjimą pačiai Įstaigai didinant jos kapitalą bei 2020 m. liepos 24 d. Įstaigos patronuojamosios įmonės Ruprecht 50 000 Eur mokėjimą Įstaigai už atitikties paslaugas), todėl pagrįstai konstatuota, kad Įstaiga tyčia veiksmų ėmėsi per vėlai ir neužkirto kelio įtartinoms mokėjimo operacijoms atlikti. 60.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas klaidingai vertina jo tyrimo metu atliktus veiksmus kaip bendradarbiavimą su Lietuvos banku, nes pareiškėjas tik vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas (421 str.). Teismas nenustatė, kad pareiškėjas tyrimo metu siekė objektyviai padaryti daugiau, nei yra iš jo reikalaujama, kad būtų pagrindas tokius jo veiksmus kvalifikuoti kaip lengvinančią aplinkybę. Pareiškėjo skunde pateiktą sąrašą veiksmų, kurių pareiškėjas ėmėsi tobulindamas savo procedūras ir procesus, teismas nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LBĮ 433 str. 8 d.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš viso nepripažįsta, kad jis padarė Nutarime nurodytus pažeidimus, traktuoja juos kaip jo veiklos trūkumus. Teismas konstatavo, kad, priimant Nutarimą, pareiškėjo veiksmai, nustatyti iš tyrimo metu ir po jo surinktos ir įvertintos medžiagos, buvo įvertinti, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodomas, jo vertinimu, atsakomybę švelninančias aplinkybes. 61.

Dėl pareiškėjui pritaikytos sankcijos, teismas vadovavosi proporcingumo principu (VAĮ 3 str. 1 d. 10 p.), PPTFPĮ 34 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir nustatė, kad Nutarimo aprašomosios dalies 2–7 punktuose nurodyti pažeidimai yra šiurkštūs ir sistemingi PPTFPĮ pažeidimai. Teismas pažymėjo, jog tai, kad taikomos poveikio priemonės turi būti veiksmingos ir atgrasančios, numatyta ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 20006/70/EB (toliau – ir Direktyva 2015/849) preambulės 59 punkte, 58 straipsnio 1 dalyje, kuri įgyvendinama PPTFPĮ nuostatomis. Teismas vadovavosi LBĮ 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir sprendė, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui poveikio priemonę – licencijos galiojimo panaikinimą, nepažeidė savo diskrecijos ribų, kadangi buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės.

Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad skiriant poveikio priemonę būtų buvę pažeisti bendrieji teisės principai bei specialios teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos. Teismas vertino, kad Nutarimu pareiškėjui skirta poveikio priemonė yra teisėta, pagrįsta ir proporcinga. 62. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl Lietuvos banko kitiems subjektams skirtų poveikio priemonių, nes pareiškėjui nenurodžius kuo tais atvejais aplinkybės buvo panašios, teismas sprendė, kad pareiškėjui taikytos poveikio priemonės klausimas apskritai negali būti lyginamas su kitais pareiškėjo nurodytais poveikio priemonių taikymo atvejais. 63. Teismas pažymėjo, kad pritaikant poveikio priemonę buvo įvertinta sunkinanti aplinkybė, jog Bendrovė Nutarimo aprašomosios dalies 3 ir 5 punktuose nurodytus teisės aktų pažeidimus padarė tyčia. Teismas, įvertinęs Tyrimo išvadą, sprendė, kad Lietuvos bankas taip įvertindamas pareiškėjo veiksmus neperžengė teisės aktais jam suteiktų kompetencijos ribų, o surinktų duomenų visuma pagrįstai leido daryti tokią išvadą. 64.

Teismas sprendė, jog parenkant griežčiausią poveikio priemonę Lietuvos bankas pagrįstai įvertino, kad kitų įstatyme nustatytų poveikio priemonių taikymas Įstaigai šiuo atveju būtų neveiksmingas siekiant individualios ir bendrosios tokių pažeidimų prevencijos (t. y. atgrasant nuo būsimų pakartotinių pažeidimų tiek Įstaigą, tiek kitus asmenis), nes Lietuvos bankas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad Įstaiga sugebės veikti stabiliai, patikimai, laikysis teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir jos veiksmai bus pakankami neigiamoms pažeidimų pasekmėms užkardyti. 65. Teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti Nutarimą, kuriame, laikantis teisės aktų nuostatų, paskirta pažeidimo pobūdį, pavojingumą atitinkanti poveikio priemonė. 66. Teismas nepasisakė dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kurie neturėjo esminės įtakos galutinei teismo išvadai, o taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 67. Pareiškėjas UAB „Finolita Unio“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. 68. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teismas neįsigilino į bylos medžiagą, netinkamai vertino (nevertino) byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas pakartoja ginčo faktines aplinkybes, skundo argumentus, apžvelgia skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais: 68.1. Teismo priimtas formalizuotas, suabsoliutintas, nepagrįstas skundžiamas sprendimas, kai pareiškėjo argumentai atmetami net neįsigilinus į jų esmę, pareiškėjo veiklos kokybinius parametrus bei priemones PP ir TF prevencijai įgyvendinti, neabejotinai formuoja neigiamą požiūrį į Fintech verslo aplinką Lietuvoje. UAB „Finolita Unio“, būdama Fintech įmone, didžiąją dalį pažeidimų pašalino bendradarbiaudama su Lietuvos banku, tačiau pareiškėjui skirta griežčiausia sankcija, o tokia teismų praktika neabejotinai neigiamai veikia rinką, atgrasant potencialius investuotojus nuo Fintech įmonių veiklos vystymo ir auginimo Lietuvoje. 68.2.

Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pažeidimų sunkumą ir mastą, nenustatė ir nevertino pareiškėjo naudojamų PP ir TF prevencijos procedūrų neatitikimų pobūdžio kokybiniu aspektu. Sprendime nėra nei žodžio apie pareiškėjo pateiktus detalius paaiškinimus (skundo priedas Nr. 11), kuriuose išsamiai aptartas kiekvienas Lietuvos banko nustatytas pažeidimas ir paaiškinta, kodėl kokybiniu aspektu pareiškėjo vidaus procedūros užtikrino PPTFPĮ reikalavimų laikymąsi. Paaiškinimuose aptartos tiek SEPA mokėjimų, tapatybės nustatymo, rizikos valdymo, dalykinių santykių užmezgimo pradžios ypatybes, įvardintos sistemos, kuriomis naudojosi pareiškėjas, nurodyta, kodėl rezultato prasme jos užtikrino PPTFPĮ reikalavimų laikymąsi, netgi paaiškintos aplinkybės, kodėl tam tikrais atvejais atitinkamos sistemos (pvz., tapatybės atpažinimo) siųsdavo faktinės situacijos neatitinkančius pranešimus. Pareiškėjas detaliai paaiškino ir aptarė tiek mokymo procesų organizavimą, tiek ir vadovo D. O. įsitraukimo į PP ir TF prevencijos procesus tikrąsias priežastis.

Kartu su paaiškinimais taip pat buvo pateikti ir UAB „Finolita Unio“ darbuotojų paneigimai, kad jiems buvo daryta kokia nors įtaka. Nepaisant to, skundžiamame sprendime apie šiuos pareiškėjo argumentus nėra net užsimenama. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai pasisako dėl kiekvienos iš Lietuvos banko nustatytų pažeidimų grupės ir teigia, jog teismas aklai perrašė atsakovo procesiniuose dokumentuose dėstomą poziciją, nesigilindamas į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. 68.3. Teismas netinkamai vertino UAB „Finolita Unio“ vadovo D. O. vaidmenį Bendrovės veikloje, nepagrįstai konstatavo jo tyčinius ir sąmoningus veiksmus, kadangi vadovavosi išimtinai atsakovo procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, tačiau nevertino to, kad Lietuvos bankas negalėjo paaiškinti savo išvadų (kaip D. O. klausimų pateikimas už PP ir TF prevenciją atsakingiems darbuotojams, skatinimas juos atlikti tam tikras procedūras greičiau ir efektyviau gali būti vertinamas kaip sąmoningas ir tyčinis įtakos darymas (visos darbuotojų komunikacijos kontekste, o ne iš konteksto ištrauktose Lietuvos banko citatose, kurias perrašė teismas) 2022 m. vasario 9 d. vykusio posėdžio metu.

Lietuvos banko atstovė kaip tik patvirtino, kad klausimų uždavimas ir bendravimas su PP ir TF prevenciją vykdančiais darbuotojais nėra pažeidimas. Teismas neįvertino ir niekaip nepasisakė dėl aplinkybės, kad tam tikrais atvejais D. O. įsitraukimas vyko pačių už PP ir TF prevenciją atsakingų darbuotojų prašymu, prašant pagalbos dėl duomenų gavimo. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktą lingvistinę išvadą bei Aktą, kurie paneigia faktą, jog D. O. žinutes galima suprasti kaip privalomus nurodymus Įstaigos darbuotojams. 68.4. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, o būtent UAB „Transcendent Group Baltics“ audito ataskaitą, priėjęs prie nepagrįstos išvados, jog dalinis teisės akto reikalavimo laikymasis yra ne kas kita, kaip reikalavimo pažeidimas. Skundžiamame teismo sprendime nėra nei žodžiu užsiminta apie auditorės 2022 m. vasario 9 d. teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, t. y. jog praktikoje, audituojant kiekvieną įmonę, yra nustatoma PP ir TF prevencijos procedūrų trūkumų.

Pareiškėjas nurodo, kad PP ir TF prevencijos vidaus kontrolės mechanizmai ir yra savo prigimtimi tokie, kad juos būtų galima patobulinti, įdiegti naujas procedūras, imtis papildomų veiksmų. Auditorė teismo posėdyje patvirtino, kad audito ataskaita buvo objektyvi ir su Lietuvos banko Tyrimo išvada bei Nutarimu, ji, atlikdama auditą, nebuvo susipažinusi. Auditorė naudojo kokybinį pareiškėjo veiklos vertinimą, ataskaitoje išskirtas procentinis atskiro reikalavimo įgyvendinimas, pareiškėjo vidaus procedūros 61 proc. atitiko PPTFPĮ nuostatas, o atsakovo tyrėjai naudojo absoliutų veiklos vertinimą, dalinį reikalavimų vykdymą tapatindami su reikalavimo nevykdymu. UAB „Finolita Unio“ atveju trūkumai nebuvo tokie, kad neužtikrintų PPTFPĮ nuostatų laikymosi, juo labiau kad per pusantro mėnesio nuo audito pradėjimo iki ataskaitos parengimo Bendrovė jau buvo ištaisiusi didžiąją dalį auditoriaus pastebėjimų. Nepaisant to, teismas šių aplinkybių nevertino, priėjo prie priešingų išvadų, jog pareiškėjo veiksmai yra tyčiniai teisės aktų pažeidimai. 68.5.

Teismas netinkamai vertino Lietuvos banko atlikto tyrimo aplinkybes. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu ir neįrodinėjo, jog Lietuvos bankas tyrė galimą Wirecard sukčiavimo schemą. Priešingai, pareiškėjas teigė, kad būtent pasirodžius informacijai žiniasklaidos priemonėse, Lietuvos bankui patyrus politinį spaudimą, atsakovas priėmė sprendimą dėl griežčiausios sankcijos pareiškėjui taikymo, nors iki tol vos ne metus laiko bendradarbiavo su pareiškėju ir pritarė visiems veiksmams, kurių jis ėmėsi dėl PP ir TF prevencijos procedūrų tobulinimo. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad 2022 m. vasario 9 d. teismo posėdžio metu Lietuvos banko atstovai ne kartą referavo į Schemą bei su ja susijusias įmones. Papildomai aplinkybę, kad atsakovo Nutarimo išvadoms neabejotinai padaryta įtaka politinio spaudimo ir žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusios informacijos, patvirtina ir paties Lietuvos banko atstovų paaiškinimai 2022 m. vasario 9 d. teismo posėdžio metu. Vienas labiausiai atsakovo kritikuojamų epizodų pareiškėjo veikloje buvo tarp pareiškėjo klientų per Bendrovės administruojamas sąskaitas įvykęs 100 mln.

Eur dydžio pavedimas. Tačiau šis pavedimas buvo daromas per Centrolink sistemą, kas yra Lietuvos centrinio banko (t. y. paties atsakovo) mokėjimų sistema. Lietuvos bankas mato per šią sistemą vykdomas mokėjimo operacijas, ką patvirtino Lietuvos banko atstovai. Nepaisant to, Lietuvos bankas jokių veiksmų nesiėmė ir atitinkamų įtarimų pareiškėjui nereiškė, iki visa ši situacija susilaukė politikų ir žiniasklaidos priemonių dėmesio.

68.6. Teismas skundžiamame sprendime ignoravo visus veiksmus, kurių ėmėsi pareiškėjas, siekdamas ištaisyti savo veiklos trūkumus, bei faktą, kad daugelis jų buvo ištaisyti dar iki Tyrimo išvados priėmimo. Bendrovė atliko visos veiklos PP ir TF prevencijos vertinimą, kuris buvo įtrauktas į bendrąją Įstaigos rizikų valdymo strategiją, Bendrovės vadovybė supažindinta su PP ir TF veiklos vertinimo rezultatais, rizikų valdymo ir kontrolės priemonėmis, patvirtintos naujos tvarkos, taisyklės, parengti metiniai ir ketvirtiniai darbų ir užduočių planai, į kuriuos įeina visos veiklos PP ir TF vertinimo ir stebėsenos kontrolė, atnaujintas klientų rizikos vertinimas ir skirstymas į rizikos grupes, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatytas, sustiprintas kliento tapatybės nustatymas, pradėti kliento pažinimo formos pakeitimai, skirti detalizuoti reikalavimus dėl dalykinių santykių pobūdžio, verslo partnerių informacijos, kliento veiklos, (planuojamų) mokėjimų informacijos ir t. t. Priešingai nei konstatavo teismas, savanoriškas trūkumų taisymas nėra privalomas bendradarbiavimas su Lietuvos banku.

Tai yra pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kurios teismas neįvertino. 68.7. Teismas neįvertino, kad licencijos panaikinimas ne tik yra neproporcinga sankcija, bet ir to, kad tokia sankcija neatitinka Lietuvos banko praktikos. Teismas šiuo aspektu nesigilino į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, perrašė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, neatsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 9 d. paaiškinimuose aiškiai nurodė, kad buvo atrinkti tokie Lietuvos banko tirti atvejai, kurių aplinkybės yra labai panašios ir nustatyti tų pačių PPTFPĮ nuostatų neatitikimai. Praktikoje dėl panašių PPTFPĮ nuostatų galimo nesilaikymo Lietuvos bankas taikydavo baudas ar kitokio pobūdžio sankcijas, bet ne licencijos atėmimą. Teismo posėdžio metu atsakovas niekaip nesugebėjo paneigti šių aplinkybių ir apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, neva pareiškėjo atlikti pažeidimai yra ypatingai sunkūs ir rimti. 68.8. Teismas suvaržė pareiškėjo įrodinėjimo galimybes, netenkindamas jo procesinių prašymų dėl liudytojų apklausos.

Skundžiamame sprendime teismas konstatavo UAB „Finolita Unio“ vadovo D. O. tyčią, sąmoningą įtaką, tačiau atsisakė apklausti darbuotojus, pagal kurių komunikaciją tokios išvados buvo padarytos. Teismas nenustatinėjo tikrosios darbuotojų valios ar komunikacijos aplinkybių, nors visos šios aplinkybės yra nurodytos skundžiamame sprendime ir lėmė sankcijos taikymą pareiškėjui, o aklai vadovavosi atsakovo pateikiamomis selektyviomis pokalbių ištraukomis. Skundžiamame sprendime nėra pasisakyta apie pagrindinius pareiškėjo teiktus įrodymus. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neįsigilino į pareiškėjo argumentus ir nurodomas faktines aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. 69. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. 70. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir teigia, jog nors pareiškėjas nurodė, kad jo pažeidimai buvo formalūs ir mažareikšmiai, Nutarime buvo konstatuota priešingai, t. y. kad pareiškėjas padarė itin reikšmingus PPTFPĮ nuostatų pažeidimus, darančius didelę neigiamą įtaką teisės normomis saugomoms vertybėms.

Šie pažeidimai buvo nevienkartiniai, tęsėsi ilgą laiką, buvo šiurkštūs ir sistemingi, po nustatytų pažeidimų padarymo pareiškėjas iš esmės tik formaliai keitė ar tobulino vidaus procedūras, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo padaryti šiurkštūs ir sistemingi teisės aktų pažeidimai ir veiksmai, susiję netinkamu įstaigos valdymu ir vidaus kontrolės reikalavimų PP ir TF prevencijos srityje nesilaikymu, lėmė būtinumą pareiškėjui taikyti poveikio priemonę. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja byloje nustatytus pažeidimus, pateikia pareiškėjo ir Lietuvos banko argumentų palyginimą kiekvieno pažeidimo atveju ir laikosi pozicijos, jog teismas vertino pareiškėjo argumentus, pasisakė dėl visų išvardintų pažeidimų. 71. Atsakovas pažymi, kad nei elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų sektoriaus plėtra, nei valstybės politika šiuo aspektu negali turėti jokios įtakos Lietuvos banko nustatytiems konkretiems pareiškėjo atliktiems pažeidimams, jų individualizavimui ir poveikio priemonės priėmimui.

Priešingai, saugi ir patikima elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų veikla, kai tinkamai užtikrinamas teisės aktų, įskaitant reglamentuojančių PP ir TF prevenciją, laikymasis, įgyvendinamas ir tinkamas PP ir TF rizikos valdymas kaip tik ir formuoja teigiamą investuotojų požiūrį bei kelia vartotojams pasitikėjimą visa finansų sistema. 72. Dėl pareiškėjo vadovo vaidmens vertinimo, atsakovas nurodo, kad atsiliepime teismui pateikė išsamią poziciją, kurios esminius momentus taip pat pristatė ir teismo posėdžio metu. Pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos bankas aptakiai atsakinėjo į klausimus, išskiriant tik tam tikrus epizodus iš vykusio teismo posėdžio niekuo nepakeičia Lietuvos banko atlikto Tyrimo išvadoje nustatytų faktinių aplinkybių ir atsiliepime pateiktos Lietuvos banko pozicijos ir yra netiesa, nes pareiškėjo atstovai teismo posėdžio metu uždavinėjo tendencingus ir menamus klausimus, prašė cituoti išvadas, ir taip formavo gynybinę poziciją, sąmoningai siekdami sumenkinti UAB „Finolita Unio“ vadovo D.

O. vaidmenį dėl pareiškėjo atliktų pažeidimų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde siekia įrodyti, kad D. O. vidinė komunikacija su darbuotojais negali būti traktuojama kaip tyčinis, įstatymų neleidžiamos įtakos darymas, tačiau šie argumentai yra nepagrįsti. Tyrimo metu nustatyta, kad D. O. sąmoningai nurodė darbuotojams atlikti mokėjimus neturint tuos mokėjimus pagrindžiančių dokumentų ir nepaisant to, kad darbuotojai nustatė didesnes PP ir TF rizikas. Taip pat nustatyta, kad tam tikrų klientų sudaryti sandoriai ir atliekami mokėjimai neturėjo aiškios ekonominės naudos ir teisėto pagrindo, turėjo įtartinumo požymių ir galėjo būti susiję su PP ir TF ar kita nusikalstama veika, taip pat identifikavo, kad lėšų judėjimo schemos, dokumentų apie lėšų kilmę patikimumas kelia abejonių, ir apie tokias grėsmes informavo pareiškėjo administracijos vadovą. Bendrovės vadovo atlikti veiksmai rodo tiesioginį ir sąmoningą vadovo įsikišimą, siekiant padaryti įstatymų neleidžiamą įtaką UAB „Finolita Unio“ darbuotojams.

Pareiškėjo argumentas, kad Įstaigos vadovas įsitraukė į bendravimą su klientais tik dėl PPTFP departamento darbuotojų prašymo, yra nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių, nes kaip pavyzdys yra paimtos vos dvi trumpos citatos, išimtos iš konteksto, ir jos negali būti taikytinos šiam pareiškėjo argumentui pagrįsti. 73. Dėl lingvistinės išvados ir Akto atsakovas palaiko savo atsiliepimo argumentus, papildomai pažymėdamas, kad lingvistinėje išvadoje pateikiami teiginiai daugeliu atveju neatitinka tikrovės, lingvistas nežinojo platesnio įvykių konteksto ir vertino išimtinai fragmentiškas pokalbių tarp darbuotojų nuotrupas, o Akte aiškiai nurodyta, kad „pagrįstam, objektyviam ir išsamiam tyrimui reikėtų atlikti pareiškėjo vidaus kontrolės sistemos patikrinimo procedūras, išnagrinėjant, ar yra aprašytos vidaus kontrolės procedūros, ar jos atitinka teisės aktų ir rekomendacijų reikalavimus ir ar jos veikia kaip numatyta“.

Atsakovas akcentavo, kad būtent tokį tyrimą ir atliko Lietuvos bankas, vertinęs ne vien komunikaciją tarp darbuotojų, tačiau ir įvairias faktines aplinkybes, atitiktį PPTFPĮ reikalavimams ir įvairias rizikas, kurios yra būdingos PP ir TF sričiai. 74. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos bankas įgyvendina vienodą praktiką visų prižiūrimų subjektų atžvilgiu ir už dalinių PPTFPĮ reikalavimų nesilaikymą skiria atitinkamas poveikio priemones. Skirdamas poveikio priemones Lietuvos bankas atsižvelgia į pažeidimų įtaką teisės normomis saugomoms vertybėms, pažeidimo sunkumą, mastą, pasikartojimą, įvairias sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir pan. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo atliktas auditas buvo formalus ir neparodė tikrosios Bendrovės atitikties PPTFPĮ nustatytiems reikalavimams, audito ataskaita buvo nukreipta tik į Lietuvos banko atlikto tyrimo išvadų pertikrinimą, siekiant identifikuoti mažiau trūkumų, nei buvo nustatyta Lietuvos banko tyrimo metu. Audito ataskaita daugelyje vietų atkartojo Lietuvos banko tyrimo išvadas, todėl tai tik patvirtina, kad atliktu auditu nebuvo siekiama vertinti realią padėtį pareiškėjo veikloje.

Paties pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai (diagrama) rodo ne nedidelius trūkumus laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau priešingai – pareiškėjas net 39 proc. neatitiko PPTFPĮ nuostatų. Atsakovas papildomai pažymi, kad dalinis reikalavimų neįgyvendinimas yra visiškai nesusijęs su subjektyviųjų elementų nustatymu. Dalinis reikalavimų neįvykdymas yra fakto klausimas, šiuo atveju nėra vertinamas subjektas, tačiau vertinamos objektyvios faktinės aplinkybės. 75. Dėl Wirecard sukčiavimo schemos atsakovas kartoja šiuos atsiliepimo argumentus: Lietuvos bankas tyrimo metu vertino tik PP ir TF prevencijos procedūrų įgyvendinimą pareiškėjo veikloje. Tyrimo metu nustatyti trūkumai (nustatant kliento tapatybę, vykdant kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną ir pan.), susiję ne su klientais, kurie vykdė su Schema susijusias operacijas, o klientais, kuriems pareiškėjas teikė SEPA tiesioginio debeto paslaugas; Lietuvos banko bendravimas su pareiškėju atliekamo tyrimo metu negali būti laikomas bendradarbiavimu.

Pareiškėjas Lietuvos bankui neatskleidė reikšmingos informacijos apie jo ryšius ir sutartis su Wirecard. Lietuvos bankas tik tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 29 d. sudarė sutartį su Wirecard dėl paslaugų teikimo, pagal ją gavo apie 1,15 mln. Eur pajamų. Nors Lietuvos bankas pareiškėjo prašė pateikti informaciją, ar Wirecard bankrotas turės kokios nors įtakos pareiškėjo pareigų vykdymui, pareiškėjas, 2020 m. birželio 29 d. teikdamas Lietuvos bankui atsakymą, nenurodė, kad tokia sutartis apskritai egzistuoja. Vėliau, tyrimo metu pareiškėjas Lietuvos bankui nurodė, kad informacijos apie su Wirecard sudarytą sutartį nepateikė neva siekdamas tiksliai ir nuosekliai atsakyti į Lietuvos banko klausimus bei pažymėjo, kad Lietuvos bankas neva niekada nesiteiravo apie jo teikiamas paslaugas su Wirecard susijusiomis įmonėms; Lietuvos banko valdybos sprendimai neprivalo būti priimami vienbalsiai. Vien vieno iš valdybos nario kitokia nuomonė poveikio priemonės skyrimo klausimu nėra pagrindas abejoti sprendimo validumu; nėra jokių aplinkybių, įrodančių politinį spaudimą priimti atitinkamą sprendimą.

Tyrimas ir Nutarimo priėmimo procesas tęsėsi ilgai vien dėl duomenų gausos ir tinkamo pareiškėjo nebendradarbiavimo su Lietuvos banku. 76. Dėl Centrolink sistemos atsakovas nurodo, kad Lietuvos bankas nėra įpareigotas tikrinti per Centrolink sistemą vykdomus mokėjimus, o pati sistema veikia tik kaip mokėjimų sistema (mokėjimų techninis vykdymas). Mokėjimų tikrinimas ir atitikties įgyvendinimas yra finansų įstaigų pareiga. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai savo veiksmus, kuriais sudarė sąlygas atlikti 100 mln. Eur mokėjimą, bando pateisinti siekdamas permesti pareigą Lietuvos bankui sustabdyti mokėjimą, nors Lietuvos bankas mokėjimų tikrinimo apskritai nevykdo ir pareiškėjas pats turėjo užtikrinti atitiktį PPTFPĮ nustatytiems reikalavimams, disponavo didžiausiu kiekiu informacijos, susijusios su atliktu mokėjimu. 77. Atsakovas laikosi pozicijos, kad bendradarbiavimą laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe galima tik tokiu atveju, kai objektyviai siekiama padaryti daugiau, nei yra reikalaujama pagal veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Pareiškėjo veiksmai, atlikti taisant nustatytus pažeidimus, neparodo, kad jis siekė padaryti daugiau, nei to buvo iš jo reikalaujama. 78. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl sankcijos neproporcingumo ir neatitikties Lietuvos banko praktikai. Pareiškėjo pateiktais atvejais negalima teigti, kad sutapo nustatytų pažeidimų apimtis – vienais atvejais nustatyta daugiau, kitais – mažiau, taip pat skirtingų kokybiškai pažeidimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir tų pačių pažeidimų sunkumo lygis ir mastas kiekvienu iš atveju gali būti skirtingi. Dėl šių priežasčių yra labai sudėtinga lyginti skirtingiems subjektams taikytas poveikio priemones, o pareiškėjo pateikti duomenys nėra pakankami įrodyti, kad poveikio priemonė neproporcinga ar neatitiko Lietuvos banko formuojamos praktikos. 79. Dėl liudytojų apklausos atsakovas nurodo, kad išsiaiškinti, ar pareiškėjas tam tikrų pažeidimų atvejais siekė pažeisti PP ir TF prevencijos reikalavimus sąmoningais veiksmais, pakanka byloje pateiktų įrodymų.

Šiuo procesiniu prašymu pareiškėjas ketino pasinaudoti suinteresuotų asmenų – UAB „Finolita Unio“ vadovų, jų auditorių ir lingvistinės išvados surašymo paslaugą suteikusio lingvisto – liudijimais, ir dėl šios priežasties galėjo būti siekiama manipuliuoti įvairiomis aplinkybėmis ir pateikti išimtinai pareiškėjui palankias interpretacijas. Atsakovas pabrėžia, kad darbuotojų komunikacija yra užfiksuota ir pakankama, vertinant kartu ir su kontekstinėmis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoti pareiškėjo PPTFPĮ pažeidimus. Išplėstinė teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Dėl papildomų įrodymų pridėjimo ir žodinio bylos nagrinėjimo 80. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 10 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, prašydamas pridėti paaiškinimus su priedais (priedas Nr. 1 – Lietuvos banko praktika analogiškose situacijose; priedas Nr. 2 – advokato M. B. raštas dėl UA B „Finolita Unio“ veiksmų ir baudžiamojo proceso) prie bylos. Lietuvos bankas 2024 m. rugsėjo 17 d. taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas juos pridėti prie bylos.

Išplėstinė teisėjų kolegija tenkina šiuos prašymus ir prideda rašytinius paaiškinimus su priedais prie bylos. 81. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. spalio 6 d. pateikė prašymą dėl, be kita ko, administracinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 5 d. nutartimi šio prašymo netenkino. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 10 d. rašytiniuose paaiškinimuose taip pat išdėstė prašymą skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas savo prašymą motyvuoja tuo, kad byla yra ypač sudėtinga, po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo įvyko reikšmingi teismų praktikos pokyčiai, nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės kitose su Wirecard susijusiose bylose, todėl būtina sudaryti galimybę proceso šalims pasisakyti, užduoti viena kitai klausimus. 82. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. 83. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją, pareiškimo Nr. 28394/95, 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją, pareiškimo Nr. 11826/85), pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

A-703-858/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017 ir kt.). 84. Kadangi pareiškėjo atstovai dalyvavo 2022 m. vasario 9 d. vykusiame teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymo dalis dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinama ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. V. 85. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko valdybos 2021 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 03-100 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „Finolita Unio“, kuriuo panaikintas pareiškėjui Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 03-18 „Dėl elektroninių pinigų įstaigos licencijos UAB „Finolita Unio“ išdavimo ir mokėjimo įstaigos licencijos galiojimo panaikinimo“ išduotos elektroninių pinigų įstaigos licencijos, suteikiančios teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti Mokėjimų įstatymo 5 straipsnio 3 punkte ir 5 punkte nurodytas mokėjimo paslaugas, galiojimas, pagrįstumo ir teisėtumo. 86.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas padarė Lietuvos banko Nutarime nustatytus pažeidimus, ir pareiškėjo skundą atmetė. Vertindamas poveikio priemonės proporcingumą, teismas nenustatė, jog pareiškėjas tyrimo metu siekė objektyviai padaryti daugiau, nei yra iš jo reikalaujama, kad būtų pagrindas tokius jo veiksmus kvalifikuoti kaip lengvinančius atsakomybę; Nutarimo 2–7 punktuose aprašyti pažeidimai yra šiurkštūs ir sistemingi; sunkinanti aplinkybė – Nutarimo 3 ir 5 punktuose aprašytus pažeidimus įmonė padarė tyčia. 87. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė formalizuotą, suabsoliutintą, nepagrįstą sprendimą, kuriame jo argumentai atmesti net neįsigilinus į jų esmę. Pareiškėjas ginčija visus Nutarime konstatuotus pažeidimus, taip pat kvestionuoja paskirtos poveikio priemonės proporcingumą. 88.

Išplėstinė teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). 89. Lietuvos bankas Nutarime nustatė aštuonias pareiškėjo pažeidimų grupes. Pareiškėjui pateikiant išsamius argumentus, kuriais jis kvestionuoja nustatytus pažeidimus, išplėstinė teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš pažeidimų grupės pasisakys atskirai, įvertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus. 90. Atsižvelgdama į tai, kad daugelis Lietuvos banko nustatytų pažeidimų yra susiję su PPTFPĮ nuostatų pažeidimu, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad PPTFPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą.

Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šis įstatymas skirtas Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymui užtikrinti. PPTFPĮ, be kita ko, įgyvendinama ir 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlameno ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/ EB, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/843 (toliau – ir Direktyva Nr. 2015/849). 91. Direktyvos Nr. 2015/849 preambulės 1 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad neteisėtų pinigų srautai gali pakenkti finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui bei reputacijai ir kelia grėsmę Sąjungos vidaus rinkai bei tarptautiniam vystymuisi. Pinigų plovimas, terorizmo finansavimas ir organizuotas nusikalstamumas tebėra didelės problemos, kurias reikėtų spręsti Sąjungos lygiu.

Be toliau plėtojamų baudžiamosios teisės priemonių Sąjungos lygiu, kryptinga ir proporcinga prevencija, neleidžianti pasinaudoti finansų sistema pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais, yra būtina ir ta prevencija gali duoti papildomų rezultatų. 92. Direktyvos Nr. 2015/849 preambulės 59 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu svarba turėtų paskatinti valstybes nares nacionalinėje teisėje nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias administracines sankcijas bei priemones už nacionalinių nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nesilaikymą. Šiuo metu valstybės narės už esminių prevencinių nuostatų pažeidimus taiko labai įvairias administracines sankcijas ir priemones. Tokia įvairovė gali kenkti pastangoms kovoti su pinigų plovimu bei teroristų finansavimu ir kyla pavojus, kad Sąjungos atsakas bus nenuoseklus. Todėl šioje direktyvoje reikėtų numatyti įvairias administracines sankcijas ir priemones, kurias valstybės narės galėtų taikyti bent už šiurkščius, pakartotinius ar sistemingus reikalavimų, susijusių su įpareigotųjų subjektų deramo klientų tikrinimo priemonėmis, įrašų saugojimu, pranešimu apie įtartinus sandorius ir vidaus kontrole, pažeidimus.

Tų sankcijų ir priemonių įvairovė turėtų būti pakankamai plati, kad valstybės narės ir kompetentingos institucijos galėtų atsižvelgti į įpareigotųjų subjektų skirtumus, visų pirma kredito įstaigų bei finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų skirtumus, susijusius su jų dydžiu, ypatybėmis ir veiklos pobūdžiu. Perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad administracinių sankcijų bei priemonių pagal šią direktyvą ir baudžiamųjų sankcijų pagal nacionalinę teisę taikymas nepažeistų principo ne bis in idem (negalima du kartus bausti už tą patį dalyką). 93. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) akcentuoja, kad Direktyvos 2015/849 tikslas yra finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencija (2022 m. lapkričio 17 d. sprendimas SIA „Rodl & Partner” prieš Valsts ieņēmumu dienests, C-562/20, ECLI:EU:C:2022:883, 33 punktas). Tame pačiame sprendime pažymėta, kad Direktyvos 2015/849 nuostatomis, kurios yra prevencinės, siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo LG ir MH (Savų pinigų plovimas), C790/19, EU:C:2021:661, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), siekiant išvengti, kaip matyti iš šios direktyvos preambulės 1 konstatuojamosios dalies, kad neteisėti pinigų srautai galėtų pakenkti Sąjungos finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui ir reputacijai bei kelti grėsmę jos vidaus rinkai ir tarptautiniam vystymuisi (34 punktas). 94.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyvoje Nr. 2015/849 yra pabrėžiama kryptingos ir proporcingos prevencijos, neleidžiančios pasinaudoti finansų sistema pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais, svarba. Taip pat iš šios direktyvos valstybėms narėms kyla pareiga nacionalinėje teisėje nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomąsias administracines sankcijas bei priemones už nacionalinių nuostatų, perkeliančių šią direktyvą į nacionalinę teisę, nesilaikymą, užtikrinant veiksmingą kovą su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu. Dėl nuosavo kapitalo reikalavimų 95. Lietuvos bankas Nutarimo 1 punkte nustatė, kad pareiškėjo turimas nuosavas kapitalas 2020 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudarė 335 000 Eur, todėl jis atitinkama apimtimi pažeidė EPEPĮĮ reikalavimus (24 str. 3 d.) – trūko 15 000 Eur iki minimalios 350 000 Eur kapitalo sumos. 96. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad tai, jog pareiškėjas padidino nuosavą kapitalą, bei tai, kad nuosavo kapitalo neatitiktis sudarė tik 15 000 Eur, nesudaro pagrindo teigti, jog Nutarime nepagrįstai konstatuotas pažeidimas, kadangi nuosavo kapitalo reikalavimo laikymasis yra vienas iš pagrindinių elektroninių pinigų įstaigai keliamų reikalavimų, kurio įstaiga privalo laikytis nepertraukiamai. 97.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės šio pažeidimo neginčija, tik nurodo, kad pareiškėjas, nušalinęs akcininką nuo įmonės valdymo, ieškojo būdų padidinti kapitalą ne iš akcininko, o iš kitų lėšų, be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino pažeidimo sunkumo ir pobūdžio. 98. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesilaikydamas EPEPĮĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo (elektroninių pinigų įstaiga turi turėti ne mažesnį kaip 350 000 Eur pradinį kapitalą), pažeidė EPEPĮĮ 24 straipsnio 3 dalį, pagal kurią elektroninių pinigų įstaigos nuosavas kapitalas turi nuolat būti ne mažesnis už 350 000 Eur pradinį kapitalą, taip nevykdydamas jam taikomų nuosavo kapitalo reikalavimų. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos bankas tinkamai įvertino šį pažeidimą. Dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su pažeidimo sunkumu, pažymėtina, kad tiek Lietuvos bankas Nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas sprendime paskirtos poveikio priemonės proporcingumą vertino atsižvelgdami į Nutarime nustatytų pažeidimų visumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino būtent su nuosavo kapitalo reikalavimais susijusio pažeidimo sunkumo ar pobūdžio.

Dėl rizikos vertinimo trūkumų 99. ESTT praktikoje nurodoma, kad rizika grindžiamas požiūris reiškia šios rizikos vertinimą, kuris pagal Direktyva Nr. 2015/849 nustatytą sistemą atliekamas trimis lygmenimis: Sąjungos lygmeniu – Komisijos, kiekvienos valstybės narės lygmeniu ir įpareigotųjų subjektų lygmeniu. Kaip matyti iš Direktyvos Nr. 2015/849 preambulės 30 konstatuojamosios dalies, šis rizikos vertinimas, be kita ko, yra sąlyga, kad šie subjektai imtųsi atitinkamų deramo klientų tikrinimo priemonių. Pagal ESTT jurisprudenciją be tokio vertinimo nei valstybei narei, nei, prireikus, minėtiems subjektams neįmanoma nuspręsti kiekvienu konkrečiu atveju, kokias priemones taikyti (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Safe Interenvíos, C235/14, EU:C:2016:154, 107 punktą, 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo SIA „Rodl & Partner” prieš Valsts ieņēmumu dienests, C-562/20, ECLI:EU:C:2022:883, 35 punktą). 100. Direktyvos 2015/849 II skyriaus „Deramas klientų tikrinimas“ 1–3 skirsniuose numatytos trijų rūšių (standartinio, supaprastinto ir sustiprinto) deramo klientų tikrinimo priemonės.

Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, šiomis priemonėmis siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui ar bent jau kiek įmanoma juos apriboti, šiuo tikslu visais etapais, kuriais tokia veikla tikėtina, nustatant kliūtis pinigų plovėjams ir teroristus finansuojantiems asmenims (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo LG ir MH (Savų pinigų plovimas), C790/19, EU:C:2021:661, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo SIA „Rodl & Partner” prieš Valsts ieņēmumu dienests, C-562/20, ECLI:EU:C:2022:883, 36 punktą). 101. Nutarimo 2 punkte konstatuota, kad pareiškėjas ne visa apimtimi įdiegė rizikos vertinimu pagrįstą metodą, visos veiklos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo (PP ir TF) rizikos vertinimas turėjo trūkumų, o atlikdamas klientų PPTF rizikos vertinimą pareiškėjas kliento riziką vertino nevisapusiškai ir neatsižvelgė į visus rizikos veiksnius (pažeistas PPTFPĮ 29 str. 1 d. 2 p., 2 d., 3 d. 2 ir 3 p., 7 d. ir Nurodymų 30 ir 55 p.). 102.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, atlikdamas visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą, jis neturėjo ir negalėjo naudoti statistinių duomenų. Anot pirmosios instancijos teismo, rizikos vertinimą atnaujindamas 2020 m. rugpjūčio 30 d., pareiškėjas jau buvo užmezgęs dalykinius santykius su 103 klientais, todėl galėjo ir privalėjo įtraukti statistinę informaciją apie pačius klientus, jų faktiškai atliekamų operacijų apimtis ir pobūdį, tačiau to nepadarė. 103. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad statistinė informacija į rizikos vertinimą nebuvo ir negalėjo būti įtraukta, nes pareiškėjas neturėjo galimybės išvesti objektyvių ir patikimų statistinių duomenų, tik 2019 m. vasario 5 d. gavęs elektroninių pinigų licenciją. Teismas nevertino aplinkybės, kiek pareiškėjo taikyta rizikų analizė leido jam identifikuoti kylančias rizikas, tokiu būdu to paties rezultato siekti kitomis priemonėmis. 104. Atsakovas šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog jis neturėjo statistinių duomenų, neatitinka faktinės situacijos.

Tai, kad pareiškėjas, net ir atnaujindamas visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimą, nenaudojo statistinių duomenų, informacijos apie klientus, su kuriais jau buvo užmezgęs dalykinius santykius, atliktas mokėjimo operacijas, tik patvirtina, kad pareiškėjas formaliai vykdė teisės aktus bei nesiekė tinkamai nustatyti ir valdyti PP ir TF rizikas. Statistinės informacijos rinkimas ir vertinimas yra viena iš svarbiausių tinkamo PPTF rizikų identifikavimo priemonių. 105. PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika turi būti vertinama išskiriant bent šias rizikos rūšis: kliento rizika (1 p.); produktų, paslaugų rizika ir (arba) operacijų rizika (2 p.); šalies ir (arba) geografinio regiono rizika (3 p.). 106. Pagal Nurodymų 29 punktą, siekdamas veiksmingai valdyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, finansų rinkos dalyvis privalo atlikti savo visos veiklos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimą. Rizikos vertinimas turi padėti finansų rinkos dalyviui suprasti kylančias pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikas ir įvertinti, kurioms savo veiklos sritims finansų rinkos dalyvis privalo skirti didesnius išteklius taikydamas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones. 107.

Nurodymų 30 punkte įtvirtinta, kad finansų rinkos dalyviai privalo skirstyti klientus, su kuriais yra užmegzti dalykiniai santykiai, į rizikos grupes pagal savo vidaus dokumentuose nustatytus klientų priskyrimo prie rizikos grupių kriterijus ir procedūras. Klientai gali būti priskirti prie kelių rizikos grupių, atsižvelgiant į įvairius kriterijus, pvz., registracijos šalį, vykdomos veiklos rūšį, atliekamų piniginių operacijų mastą. 108. Lietuvos banko valdybos 2018 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 241-174 „Bendros gairės pagal Direktyvos (ES) 2015/849 17 straipsnį ir 18 straipsnio 4 dalį dėl supaprastinto ir sustiprinto deramo klientų tikrinimo ir dėl veiksnių, į kuriuos kredito ir finansų įstaigos turėtų atsižvelgti vertindamos su atskirais verslo santykiais ir pavieniais sandoriais susijusią pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką“ (toliau – ir Rizikos veiksnių gairės) 10 punkte nurodyta, kad į įmonių PP / TF rizikos, susijusios su verslo santykiais ir pavieniais sandoriais, vertinimo metodiką turėtų būti įtrauktas visos veiklos rizikos vertinimas, kuris turėtų padėti įmonėms suprasti, kas joms kelia PP / TF riziką ir kuriose savo veiklos srityse jos turėtų teikti pirmenybę kovai su PP / TF. 109.

Įvertinusi šį teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad PP ir TF rizikos vertinimas finansų įstaigai turi padėti suprasti kylančias pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikas, o informacija apie klientų skaičių, jų operacijų vertę, skirstymas pagal skirtingas rizikos grupes ir kita statistinė informacija yra itin reikšminga išsamiam PP ir TF rizikos vertinimui. Todėl Lietuvos bankas, nustatęs, kad pareiškėjas šios statistinės informacijos nenaudojo rizikos vertinimui atlikti, pagrįstai tai įvertino kaip PP ir TF rizikos vertinimo trūkumą. Nors pareiškėjas teigia, kad jis neturėjo galimybės išvesti objektyvių ir patikimų statistinių duomenų, su šiuo argumentu nesutiktina, įvertinus tai, kad 2020 m. rugpjūčio 30 d. (praėjus daugiau nei metams nuo licencijos išdavimo 2019 m. vasario 5 d.), atnaujindamas PP ir TF rizikos vertinimą, pareiškėjas jau buvo užmezgęs dalykinius santykius su 103 klientais, kurie sudarė pagrindą statistinės informacijos apie klientus įtraukimui.

Šiuo aspektu pritartina Lietuvos banko argumentams, kad pareiškėjo atliekamas rizikos vertinimas sudarė pagrindą nustatyti teorines, bet ne tas PP ir TF rizikas, su kuriomis ši finansų įstaiga susiduria arba potencialiai gali susidurti vykdydama veiklą, todėl pareiškėjo argumentas, kad jo taikyta rizikų analizė faktiškai leido identifikuoti kylančias rizikas, laikytinas nepagrįstu. Šiuo klausimu pritartina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad teiginys, jog pareiškėjas neturėjo statistinių duomenų, neatitinka faktinės situacijos. 110. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjo po rizikos vertinimo sudarytas planas įdiegti naujas rizikos valdymo priemones neapėmė visų vertinimo metu nustatytų PP ir TF rizikos veiksnių ir buvo neišsamus, pareiškėjas neturėjo tinkamų rizikos valdymo priemonių valdyti PP ir TF rizikai, kylančiai dėl SEPA tiesioginio debeto paslaugos. Pažymėta, kad tyrimo metu buvo nustatyti PP ir TF prevencijos reikalavimų pažeidimai, susiję su SEPA tiesioginio debeto klientų rizikos vertinimu, tapatybės nustatymu, pažinimo informacijos rinkimu ir vertinimu, kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsena, todėl tai patvirtina išvadą, kad pareiškėjas ne tik neužtikrino tinkamo visos veiklos PP ir TF rizikos vertinimo proceso, bet neturėjo tinkamų ir pakankamų PP ir TF prevencijos priemonių rizikai, su kuria susiduria pareiškėjas, teikdamas SEPA tiesioginio debeto paslaugą, valdyti. 111.

Pareiškėjas nurodo, kad SEPA tiesioginio debeto paslauga buvo diegimo stadijoje, todėl nebuvo pakankamai duomenų konstatuoti šių atitinkamų rizikų vertinimo trūkumus. 112. Nurodymų 55 punkte įtvirtinta, kad finansų rinkos dalyviai privalo įvertinti pinigų plovimo ir (arba) teroristų finansavimo rizikas, susijusias su naujų paslaugų ir produktų įdiegimu, naujų (besivystančių) technologijų panaudojimu versle. Toks rizikos įvertinimas turi būti atliekamas prieš pradedant teikti naujas paslaugas, siūlant naujus produktus, ketinant naudotis naujomis (besivystančiomis) technologijomis, o remiantis tokio įvertinimo išvadomis, turi būti parenkamos atitinkamos priemonės minėtoms rizikoms švelninti ir valdyti. 113. Rizikos veiksnių gairių 98 punkte nurodyta, kad PP / TF rizika gali padidėti dėl naujų produktų ir naujos verslo praktikos, įskaitant naujus paslaugų teikimo mechanizmus, naujų arba kuriamų technologijų naudojimą ir naujiems, ir esamiems produktams, kai jie dar nėra gerai suprantami. 114.

Įvertinus į šį teisinį reguliavimą, pritartina atsakovo argumentams, jog tuo atveju, jeigu rizikos vertinimas atliekamas prieš paslaugos ar produkto diegimą, finansų įstaiga, siekdama tinkamai laikytis PPTFPĮ reikalavimų, turėtų užtikrinti, kad pradėjus teikti paslaugas (produktus) rizikos vertinimas būtų peržiūrimas (atnaujinamas) siekiant užtikrinti, kad būtų nustatytos visos aktualios su produktu susijusios PP ir TF rizikos, o šioms rizikoms valdyti reikiamos kontrolės priemonės būtų įdiegtos. Todėl pareiškėjo argumentas, kad SEPA tiesioginio debeto paslauga buvo tik diegimo stadijoje, dėl to pareiškėjas neturėjo pakankamai duomenų konstatuoti rizikų vertinimo trūkumus, atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad SEPA tiesioginio debeto paslaugos PP ir TF rizikos vertinime 6 rizikos veiksniai, susiję su kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimu, informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir pobūdį surinkimu, kliento veiklos vertinimu, dalykinių santykių ir operacijų stebėsena bei informacijos teikimu kompetentingoms institucijoms, nebuvo įvertinti, o pareiškėjo po rizikos vertinimo sudarytas planas įdiegti naujas rizikos valdymo priemones neapėmė visų vertinimo metu nustatytų PP ir TF rizikos veiksnių, buvo neišsamus, pareiškėjas neturėjo tinkamų rizikos valdymo priemonių valdyti PP ir TF rizikai, kylančiai dėl SEPA tiesioginio debeto paslaugos.

Išanalizavus tyrimo medžiagą, ginčo šalių argumentus ir pirmosios instancijos teismo išvadas, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino su SEPA tiesioginio debeto paslaugos PP ir TF rizikos vertinimu susijusius trūkumus. 115. Pareiškėjas nurodo, kad informacijos rinkimas apie kliento partnerius nėra pareiga pagal įstatymus, jis taikomas kaip papildoma priemonė. 116. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pats savo procedūrose buvo įtvirtinęs, jog vienas iš PP ir TF rizikos veiksnių yra su klientu susijusių subjektų reputacija, tačiau praktikoje pareiškėjas informaciją apie konkrečius kliento partnerius iš klientų papildomai surinko tik išskirtinai pavieniais atvejais. 117. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Tyrimo išvadoje nustatyti atvejai, kai pareiškėjas tikslingai nevertino klientų, susijusių su pareiškėju, keliamos PP ir TF rizikos, šiuos klientus priskyrė žemesnės rizikos grupei, tą patvirtina ir pareiškėjo darbuotojų vidinė komunikacija. Taigi pastebėtina, kad pareiškėjo argumentai, susiję su informacijos rinkimu apie kliento partnerius, buvo įvertinti. 118.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas Nutarime išsamiai aptarė PP ir TF rizikos vertinimo trūkumus pareiškėjo veikloje, išsamiai išdėstė argumentus dėl klientų skirstymo į rizikos grupes. Tai, kad pareiškėjas informaciją apie konkrečius kliento partnerius iš klientų papildomai surinkdavo tik pavieniais atvejais, buvo vienas iš daugelio nustatytų rizikos vertinimo trūkumų pareiškėjo veikloje. Nors, kaip jau minėta, pareiškėjo procedūroje buvo įtvirtinta, kad vienas iš veiksnių yra su klientų susijusių subjektų reputacija. Todėl vertintina, kad atsakovas pagrįstai nustatė šį pareiškėjo veiklos trūkumą, kurį pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino. 119. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidimus įvertino tik kaip dalinius, tačiau Nutarimo išvadose dėl nepaaiškinamų priežasčių juos įvardijo kaip šiurkščius ir nurodė menamą tyčią. 120. PPTFPĮ 34 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu laikoma, jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas neturi nustatęs šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų.

Pagal PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, rizikos valdymu, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalyje nustatytas rizikos rūšis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminis PPTFPĮ 34 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 29 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas suponuoja, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti ne bet kokią vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su rizikos vertinimu, rizikos valdymu, bet tokią, kuri atitinka teisiniame reguliavime įtvirtintus reikalavimus – yra „atitinkama“ ir parengta atsižvelgiant į PPTFPĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas rizikos rūšis. Todėl teisinio reguliavimo nuostatų neatitinkanti ir su reikšmingais trūkumais parengta vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūros, susijusios su rizikos vertinimu, rizikos valdymu, gali lemti šiurkštų PPTFPĮ pažeidimą ir prilygti situacijai, kai finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas laikomas neturinčiu šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nevisiškai buvo įdiegęs rizikos vertinimu pagrįstą metodą, o pareiškėjo atliktas PP ir TF rizikos vertinimas turėjo reikšmingų trūkumų, kurie išsamiai išdėstyti Nutarime. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pažeidė itin svarbius teisės aktų reikalavimus, susijusius su priemonių visoms PP ir TF rizikoms nustatyti, vertinti ir valdyti įdiegimu, o pažeidimo padariniai yra reikšmingi, neleidę užtikrinti atitinkamų PP ir TF prevencijos priemonių taikymo konkretiems klientams, pareiškėjo padarytas pažeidimas pagrįstai įvertintas kaip šiurkštus. Tačiau atsakovas nenustatė pareiškėjo tyčios dėl šio pažeidimo, tyčią jis nustatė tik dėl Nutarimo 3 ir 5 punktuose nurodytų pažeidimų. Dėl kliento ir kliento atstovo tapatybės nustatymo 121. Nutarimo 3 punkte konstatuota, kad pareiškėjas keliais atvejais netinkamai nustatė kliento ir kliento atstovo tapatybę ir netinkamai atliko informacijos apie kliento naudos gavėją patikrą patikimame ir nepriklausomame šaltinyje, netinkamai atliko kliento tapatybės nustatymą nuotoliniu būdu, neužtikrino tinkamo sustiprinto kliento tapatybės nustatymo taikymo didesnės PPTF rizikos grupės klientams (pažeista PPTFPĮ 11 str. 1 d. 4 p., 9 str. 1 d. 1 p., 9 str. 12 d., 12 str. 3 d., 14 str. 1 d. 5 p. ir 5 d. 2 p.). 122.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjas, žinodamas apie kliento atstovo tapatybės nustatymo reikalavimų pažeidimus, sąmoningai juos tęsė, kadangi po 2020 m. rugsėjo 14 d., gavęs teisininkų išaiškinimą, jog pareiškėjo atliekamas klientų, besinaudojančių SEPA tiesioginio debeto paslauga, atstovų tapatybės nustatymas neatitinka PPTFPĮ nustatytų kliento tapatybės nustatymo reikalavimų, dalykinius santykius užmezgė dar su 10 SEPA tiesioginio debeto paslauga besinaudojančių klientų, o šių klientų atstovų tapatybė dalykinių santykių užmezgimo metu naudojant Ondato sistemą nebuvo nustatoma. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad pareiškėjas, galbūt siekdamas išvengti ar sušvelninti iš pažeidimo kylančias pasekmes, ėmėsi priemonių pažeidimams šalinti ne skubiai, kaip teigia, o tik po to, kai Lietuvos bankas inicijavo pareiškėjo veiklos tyrimą. 123. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis naudoja Ondato sistemą, kuri atitinkamų dokumentų kokybę įvertino kaip aukštą.

Nors vienu atveju asmens tapatybės dokumentas Ondato sistemoje buvo atmestas, pareiškėjas patvirtino šį atmestą dokumentą, nes iš kliento gavo naujesnę šio dokumento kopiją. Kartais Ondato sistema susidurdavo su techninėmis problemomis. 124. PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Pagal to paties straipsnio 12 dalį, visais atvejais, kai yra nustatoma kliento tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai turi imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją, taip pat, jeigu klientas veikia per atstovą, – ir kliento atstovo tapatybę. 125. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pagal PPTFPĮ nuostatas buvo įpareigotasis subjektas, privalantis imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradedant dalykinius santykius, todėl ta aplinkybė, kad jis naudojo Ondato sistemą ir ši sistema susidurdavo su techninėmis problemomis, nepašalina pareiškėjo atsakomybės už tinkamą kliento ir kliento atstovo tapatybės nustatymo reikalavimų įgyvendinimą, ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. 126.

Nors pareiškėjas nurodo, kad vienu atveju pareiškėjas patvirtino atmestą asmens tapatybės dokumentą Ondato sistemoje, nes gavo naujesnę šio dokumento kopiją iš kliento (apeliaciniame skunde pridėta iškarpa), iš kurios matyti įskaitomi mašininio nuskaitymo zonoje esantys paskutiniai skaičiai, pažymėtina, kad Tyrimo išvadoje (I t., b. l. 147) nurodyta, jog šiuo atveju Ondato sistemoje fiksuojant asmens pasą (GetNow Holding Limited atstovas) dalis paso buvo apšviesta, todėl asmens dokumento kokybė buvo įvertinta kaip nepakankama ne tik dėl neįskaitomų mašininio nuskaitymo zonoje esančių paskutinių skaičių, bet ir dėl to, kad asmens nuotrauka buvo neryški, valstybės, išdavusios pasą, pavadinimas, paso rekvizitai neįskaitomi. Taigi pareiškėjo papildomai pateikti argumentai nepaneigia, kad aptariamu atveju kliento atstovo tapatybės nustatymas buvo netinkamas. 127. Dėl Ruprecht Services Pte Ltd kliento atstovo tapatybės nustatymo pažymėtina, kad Tyrimo išvadoje yra išdėstyti netinkamo kliento atstovės tapatybės nustatymo aspektai: asmens tapatybės dokumentą rodo kitas žmogus; pareiškėjas nesiėmė papildomų veiksmų siekdamas suprasti, ar minėtas asmuo išties yra realus kliento atstovas; Singapūre išduotos asmens tapatybės kortelėje nebuvo nurodytas pilietybės duomuo; tapatybės kortelė neatitinka autentiškų tapatybės ir kelionės dokumentų informacijos apie Singapūro tapatybės kortelę, pateiktos viešajame registre PRADO (I t., b. l. 148).

Tyrimo išvadoje pažymėta, kad įgaliojimas atstovauti klientui aptariamu atveju buvo patvirtintas tik 2019 m. gruodžio 6 d., kai kliento atstovo tapatybės nustatymas vyko 2019 m. spalio 6 d., o dalykiniai santykiai su juridiniu asmeniu buvo užmegzti nuo 2020 m. sausio 9 d. Ta aplinkybė, kad kliento atstovės tapatybės nustatymo metu nebuvo įsitikinta, ar atstovė turi įgaliojimus atstovauti klientui, atskleidžia kliento atstovo tapatybės nustatymo trūkumus, o pareiškėjo argumentai, kad įgaliojimas buvo pateiktas prieš dalykinių santykių pradėjimą ir tokiu būdu jis identifikavo atstovavimo faktą, šių trūkumų, padarytų kliento atstovo tapatybės nustatymo procese būtent 2019 m. spalio 6 d., nepašalina. 128. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tapatybė buvo netinkamai nustatyta 3 atvejais iš 22, tačiau tai vertino kaip itin šiurkštaus pobūdžio pažeidimą, nors atsakovas juos Nutarimo tekste vertino kaip formalius. 129. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Nutarimo, tyrimo metu patikrinus 22 klientų bylose esančią kliento tapatybės nustatymo informaciją buvo nustatyti 3 atvejai, kai kliento juridinio asmens atstovo nuotoliniu būdu paslaugų teikėjo Ondato sistemoje atliktas tapatybės nustatymas neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau buvo patvirtintas rankiniu būdu.

Taigi pareiškėjo aptariamas atvejis yra susijęs tik su netinkamai nustatyta juridinio asmens atstovo tapatybe nuotoliniu būdu. 130. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos bankas ir pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog pareiškėjas buvo nustatęs tik 15 klientų, besinaudojančių SEPA tiesioginio debeto paslauga, atstovų tapatybę. Visų 15 klientų atstovų tapatybė buvo nustatyta dalykinių santykių eigoje, o 92 klientų, besinaudojančių SEPA tiesioginio debeto paslauga, atstovų tapatybė nebuvo nustatyta. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. 131. Pareiškėjas nurodo, kad dokumentai vokiečių ir prancūzų kalbomis darbuotojams yra suprantami, turinio požiūriu pareiškėjas visiškai užtikrino PPTFPĮ nuostatų laikymąsi. 132. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Lietuvos banko atlikto tyrimo metu nustačius, jog kai kurių klientų naudos gavėjo informacijai pagrįsti pateikti dokumentai buvo vokiečių ir prancūzų kalbomis, o tokių dokumentų vertimo kliento bylose nebuvo, nors pareiškėjas savo vidaus procedūrose buvo įtvirtinęs reikalavimą, jog priimtinos dokumentų kalbos yra tik lietuvių ir anglų, o tuo atveju, kai dokumentai pateikti kita nei šios kalbos, jie privalo būti išversti kalbą mokančių darbuotojų arba vertimą turi pateikti klientas, pareiškėjas nesilaikė savo paties parengtos vidinės tvarkos. 133.

PPTFPĮ 12 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai tikrina kliento pateiktus dokumentus ir informaciją apie naudos gavėją, remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gautais iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Tokie finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto veiksmai apima ir prašymą klientui pačiam nurodyti viešuosius šaltinius, kuriuose informacija apie naudos gavėją galėtų būti patvirtinta. Kaip matyti iš PPTFPĮ 12 straipsnio 3 dalies reikalavimų, dokumentų, gautų iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, teikiama informacija padeda finansų įstaigai kontroliuoti ir užtikrinti, kad į finansų sistemą nepatektų asmenys, turintys nusikalstamų veiksmų. Todėl itin svarbu, kad kliento pateikta informacija ir dokumentai būtų suprantami daugeliui finansų įstaigos darbuotojų, mokančių atitinkamas kalbas, kad būtų įmanoma tokią informaciją panaudoti tolimesniuose dalykiniuose santykiuose. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, dokumentų neišvertimas į anglų ar lietuvių kalbas rodo pareiškėjo formalų požiūrį į savo vidaus procedūrų laikymąsi bei sudaro kliūtis turėti patikimą ir pagrįstą informaciją apie klientą visų darbuotojų lygmeniu. 134.

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą Nutarimo 3 punkte nustatyto pažeidimo patikrą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ginčo šalių argumentus, pateikė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kuriomis patvirtino pažeidimo padarymą. 135. Atsižvelgiant į Lietuvos banko nustatytas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, pareiškėjo veiksmai netinkamai nustatant kliento ir kliento atstovo tapatybę pagrįstai įvertinti kaip padaryti sąmoningais veiksmais ir laikyti šiurkščiais pažeidimais, kadangi pagal PPTFPĮ 34 straipsnio 1 dalies 1 punktą, šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu laikomas kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 9–15 straipsniuose, nesilaikymas.

Dėl kliento pažinimo procedūros 136. Nutarimo 4 punkte konstatuota, kad pareiškėjo įdiegtos kliento pažinimo procedūros neleido užtikrinti, jog visais atvejais (visada) kliento dalykinių santykių tikslas ir pobūdis būtų aiškus ir suprantamas, pareiškėjas netinkamai vykdė pareigą suprasti kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį (pažeistos PPTFPĮ 9 str. 13 ir 14 d.). 137. PPTFPĮ 9 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu privalo iš jų reikalauti dokumentų ir kitų duomenų, kuriais remiantis finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams būtų suprantama kliento, kuris yra juridinis asmuo, nuosavybės ir kontrolės struktūra ir veiklos pobūdis. Pagal to paties straipsnio 14 dalį, visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo iš kliento gauti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad reikalavimas gauti iš kliento informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį yra imperatyvus PPTFPĮ reikalavimas. Šiuo aspektu sutiktina su Lietuvos banko argumentais, kad tik pakankama informacijos apie dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį bei kliento vykdomą veiklą apimtis leidžia finansų įstaigai tinkamai vykdyti kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėseną ir nustatyti įtartinumą keliančias kliento operacijas. 138. Pareiškėjas nurodo, kad informacija apie dalykinių santykių tikslą buvo renkama, informacija buvo turima ir ši informacija pareiškėjo darbuotojams buvo aiški. 139. Įvertinusi byloje esančius duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepateikė jokių papildomų argumentų ir įrodymų, sudarančių pagrindą vertinti, kad Lietuvos banko išvados dėl procedūrų, susijusių su informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį bei kliento, kuris yra juridinis asmuo, veiklos pobūdį, surinkimu ir vertinimu, yra nepagrįstos.

Pareiškėjo teiginiai, kad visa informacija buvo renkama ir vertinama, pagrįstai laikyti deklaratyviais ir faktinės situacijos neatitinkančiais teiginiais. Lietuvos bankas nustatė, kad pareiškėjo vidaus kontrolės procedūrose kliento pažinimo informacijos surinkimo ir patikrinimo reikalavimai iki 2020 m. balandžio 17 d. net nebuvo reglamentuoti, o pagal 2020 m. balandžio 17 d. patvirtintą procedūrą kliento anketoje renkami duomenys neatskleidė kliento dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio, neleido suprasti kliento veiklos, kadangi atsakymai apie kliento veiklą, lėšų šaltinius, sąskaitos atidarymo tikslą buvo parenkami iš sąrašo ir buvo apriboti iš anksto parengtų formuluočių. Nutarime nurodoma, kad pagal kliento pateiktą informaciją pareiškėjo darbuotojai atitinkamai koregavo pradinę kliento pateiktą anketą, o pareiškėjo sistemoje nėra galimybės atsekti kliento anketos ir duomenų teikimo / pildymo eigos – techniškai atskirti, ką pateikė klientas, o kas buvo vėliau pakoreguota darbuotojų.

Nutarime taip pat pažymima, kad klientų atsakymai į anketų klausimus apie kliento veiklą, dalykinių santykių tikslą, lėšų, susijusių su būsimais sandoriais, kilmę buvo per daug abstraktūs ir neinformatyvūs, kad galėtų paaiškinti kliento veiklą, dalykinių santykių tikslą ir pobūdį. 140. Nors pareiškėjas nurodo, kad naudojo keletą skirtingų sistemų ir duomenų bazių kliento pateiktai informacijai tikrinti (viešoji medija, Webshield / Bisnode), praktikoje jis neužtikrino kliento pateiktos informacijos patikros. Dėl pareiškėjo teiginio, kad šabloniški klausimai buvo naudojami siekiant užtikrinti kliento pažinimo procedūrų efektyvumą, jie buvo specifikuojami, o informaciją apie realią kliento veiklą pareiškėjas rinko ir kitais būdais, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos bankas Tyrimo išvadoje išdėstė konkrečius atvejus, kai pareiškėjas nesurinko informacijos, kuri galėtų paaiškinti kliento veiklą, dalykinių santykių tikslą ir pobūdį (I t., b. l. 160–162). Nutarime pažymėta, kad nustatyta 10 atvejų, kai pareiškėjas neužtikrino išsamios ir tikslios informacijos apie kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį surinkimo, nevertino kliento pateiktos pirminės pažinimo informacijos arba ją vertino netinkamai.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šiuos argumentus. 141. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tyrimo metu pažeidimus įvertino kaip dalinius, bet dėl nepaaiškinamų priežasčių galutinėse išvadose juo įvertino kaip itin reikšmingus. 142. Lietuvos bankas Nutarime nurodė, kad Nutarimo 4 punkte nurodytu teisės akto pažeidimu pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, o padariniai – reikšmingi, nes pareiškėjas, nedisponuodamas išsamia ir patikima informacija apie realią kliento veiklą, ketinamų vykdyti mokėjimo operacijų pobūdį ir aplaidžiai vertindamas šią informaciją bei nenustatydamas dalykinių santykių tikslo ir pobūdžio, nevykdydamas pareigos suprasti kliento veiklos pobūdžio, negali užtikrinti efektyvių ir proporcingų PP ir TF prevencijos priemonių vykdymo. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos bankas išsamiai atskleidė, kokie motyvai lėmė, kad aptariamas pareiškėjo padarytas pažeidimas įvertintas kaip itin reikšmingas. Dėl klientų dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos 143.

Nutarimo 5 punkte pripažinta, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamo dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos vykdymo (pažeista PPTFPĮ 9 str. 16 d., 16 str. 2 d., 17 str. 1 ir 2 d.). 144. Pareiškėjas nurodo, kad visais atvejais aiškinosi klientų sandorius ir kt., dalykinių santykių ir operacijų stebėsena buvo vykdoma tinkamai. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti argumentai nebuvo analizuoti, neįsigilinta į kontekstą bei aplinkybes. 145. PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai visais atvejais privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį. 146. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tyrimo metu surinkta informacija neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis visais atvejais aiškinosi klientų sandorius, vertino sandorių struktūras, kurios mokėjimų atlikimo metu turėjo ekonominį ir teisėtą tikslą, vertino klientų pateiktus dokumentus, pagrindžiančius mokėjimo operacijas, sandorius, jų paskirtį ir lėšų kilmę, dėl ko atitinkamai operacijos buvos stabdomos ir analizuojamos, yra visiškai nepagrįsti. 147.

Lietuvos bankas Nutarime nustatė, kad pareiškėjo vidaus kontrolės procedūros patvirtintos ne veiklos pradžioje, o tik 2020 m. balandžio 17 d.; sustabdžius visų klientų inicijuotus mokėjimus nuo 50 Eur, funkcija nebuvo išjungta ir kurį laiką veikė; klientų, kurie naudojosi SEPA tiesioginio debeto paslauga, operacijų stebėsenos pareiškėjas apskritai nevykdė ir nepateikė duomenų, kad UAB „Alternative Payments“ atliko stebėseną; pareiškėjas su juo susijusių klientų Senjo Group Pte Ltd, Ruprecht Services Pte Ltd, GetNow Holding Limited, Senjo Payment Asia Pte Ltd operacijų stebėseną vykdė formaliai, darė išimtis iš vidaus kontrolės procedūrose nustatytų reikalavimų; pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 25 d. buvo įmonės Ruprecht Services Pte Ltd akcininkas, tačiau dėl 100 mln. Eur finansavimo ir sutarties dėl finansavimo sprendimų nepriėmė, o vykdydamas mokėjimus nesiaiškino su finansavimu susijusių aplinkybių, ir netgi nuo Lietuvos banko nuslėpė informaciją apie Ruprecht Services Pte Ltd vykdomas operacijas; pareiškėjas žinojo, kad iš Ocap Management Pte Ltd gauta paskola buvo skirta būtent prekybininkų lėšų likvidumo paslaugoms teikti, tačiau to nevertino vykdydamas vėlesnius mokėjimus, kt. 148.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos banko atliko tyrimo duomenys ir nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas visais atvejais aiškinosi klientų sandorius, vertino sandorių struktūras, vertino klientų pateiktus dokumentus, ar visi su pareiškėjo akcininku susiję įmonių paaiškinimai ir lydintys dokumentai turėjo aiškų ekonominį pagrindą ir tikslą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjo argumentus ir juos įvertino, išsamiai aptarė Lietuvos banko atliko tyrimo duomenis ir nustatytas aplinkybės dėl šio pažeidimo. 149. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad PP ir TF departamento darbuotojų prašymu įvykęs pareiškėjo vadovo įsitraukimas į komunikaciją su klientais įrodo darbuotojų bendras pastangas, siekiant gauti tikslią ir neiškraipytą informaciją iš klientų tam, kad būtų įmanoma identifikuoti visas įmanomas rizikas. 150. Lietuvos banko Tyrimo išvadoje nurodyta, kad vadovas D. O. PPTFP departamento vadovui nurodydamas vykdyti kliento Ruprecht Services Pte Ltd 35 mln.

Eur mokėjimą GetNow Holding Limited, nors nebuvo pateikta pagrindžiančių dokumentų, o PPTFP departamento darbuotojams kilo įtarimų dėl mokėjimo pagrįstumo ir PP / TF rizikos, tiesiogiai darė spaudimą darbuotojams bei sudarė sąlygas, kad mokėjimas būtų vykdomas darant išimtis procedūrų, kuriose buvo nustatytas reikalavimas pateikti operacijas pagrindžiančius dokumentus, bei sudarė sąlygas nevykdyti PPTFPĮ įtvirtintų reikalavimų (I t., b. l. 175). Tyrimo išvadoje išsamiai aptartas ir kitas pareiškėjo vadovo įsitraukimas, vykdant klientų mokėjimus. 151. Lietuvos bankas Nutarime nurodė, kad tiek darbuotojų vidinė komunikacija, tiek kitos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, nepaisydamas to, kad atsakingiems darbuotojams kilo abejonių dėl mokėjimų pagrįstumo, vykdydamas susijusių klientų mokėjimo operacijas laiku nesiėmė priemonių PP ir TF rizikai valdyti, nebuvo įsitikinęs šių mokėjimų operacijų pagrįstumu ir teisėtu pagrindu, nereikalavo iš kliento pateikti mokėjimus pagrindžiančius dokumentus arba jų tinkamai nevertino.

Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Lietuvos banko atlikto tyrimo duomenys, Nutarime pateikta informacija rodo, kad pareiškėjo darbuotojai tikslingai siekė nesukelti papildomų nepatogumų klientams, siųsdami informacijos / dokumentų užklausas, darė išimtis iš PP ir TF prevencijos reikalavimų. 152. Pareiškėjas nurodo, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, kad šie pažeidimai buvo tyčiniai. 153. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neįgyvendino esminių PPTFPĮ reikalavimų, o Lietuvos banko Tyrimo išvadoje ir Nutarime atskleista pareiškėjo darbuotojų komunikacija, kiti duomenys sudaro pagrindą vertinti, kad šie veiksmai, nesiekiant užtikrinti, kad klientų vykdomi sandoriai atitiktų pareiškėjo turimas žinias apie klientus, nesiėmus veiksmų, siekiant nustatyti, kas yra tikrasis klientų lėšų šaltinis, nevykdžius pareigos atkreipti dėmesį į ypač sudėtingus ar neįprastai didelius sandorius, buvo tyčiniai, taip sukeliant didelę grėsmę ir žalą finansų sistemai.

Dėl tarptautinių finansinių sankcijų 154. Nutarimo 6 punkte konstatuota, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamo tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo (PPTFPĮ 29 str. 1 d. 4 p., Nurodymų 31.3.4 p.). 155. PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. 156. Pagal Nurodymų 31.3.4 punktą, finansų rinkos dalyviai privalo vykdyti nuolatinę operacijų (sandorių) stebėseną ir nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant tai, ar finansų rinkos dalyvio klientas neįtrauktas į bendrą asmenų, jų grupių bei įmonių ir įstaigų, kurioms taikomos Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų finansinės sankcijos, sąrašą. 157. Pareiškėjas nurodo, kad jis reguliariai bendradarbiavo su UAB „Baltic Amber Solutions“ ir taikė visas papildomas su BAS sistema susijusias priemones, o sankcijų sąrašo kontrolė vyko per kasdienį darbą. 158.

Lietuvos bankas Nutarime nurodė, kad pareiškėjas neanalizavo 249 informacinių pranešimų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų patikra; nepateikė įrodymų, kad užtikrino tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo proceso kontrolę. 159. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių, jog sistema, naudojama įgyvendinant tarptautines finansines sankcijas, ribojamąsias priemones, veiktų korektiškai ir efektyviai. Lietuvos banko surinkta informacija patvirtino, kad pareiškėjas netinkamai įgyvendino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimus; ir vidaus auditoriai, atlikę pareiškėjo auditą, iš esmės nustatė tuos pačius trūkumus, kurie buvo nustatyti ir Lietuvos banko atlikto tyrimo metu. Teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad atliktas auditas paneigia tyrimo metu nustatytus pažeidimus. 160. Įvertinusi bylos duomenis, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepaneigė Lietuvos banko nustatytų aplinkybių ir Lietuvos banko išvados, jog pareiškėjas ne visais atvejais užtikrino tinkamą ir efektyvią informacinių pranešimų, sugeneruotų sistemoje atliekant tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimą, analizę ir išsaugojimą, nesiėmė priemonių, kad sistema, naudojama įgyvendinant tarptautines finansines sankcijas, ribojamąsias priemones, veiktų korektiškai ir efektyviai, tokiu būdu netinkamai įgyvendino tarptautinių finansinių sankcijų reikalavimus, yra pagrįstos tyrimo metu nustatytais ir Nutarime išdėstytais duomenimis. 161.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas šiuos pažeidimus įvertino kaip dalinius, o galutiniame Nutarimo tekste šie pažeidimai nepagrįstai įvertinti kaip tyčiniai. 162. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nėra visiškai jokio pagrindo teigti, jog teisės aktų reikalavimų nevykdymas, kai selektyviai įgyvendinamos tik tam tikros teisės aktų nuostatos, tačiau iš esmės neįgyvendinami teisės norma siekiami tikslai, turi būti vertinamas kaip teisės akto laikymasis, tačiau tik su tam tikrais trūkumais; teisės akto reikalavimo laikymasis iš dalies yra ne kas kita, kaip reikalavimo pažeidimas. Išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiems pirmosios instancijos teismo argumentams, papildomai pažymėdama, kad tai, jog nebuvo konstatuotas absoliutus pažeidimas, t. y. pareiškėjo įdiegtos vidaus kontrolės priemonės ir procedūros ne visais atvejais užtikrino tinkamą tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimą, o ne absoliučiai visais atvejais, nepašalina pažeidimo padarymo, tačiau turi įtakos individualizuojant ir parenkant poveikio priemonę.

Be to, atsakovas Nutarime aptariamo pareiškėjo padaryto pažeidimo nevertino kaip padaryto tyčia. Dėl vidaus kontrolės 163. Nutarimo 7 punkte konstatuota, kad pareiškėjo vidaus kontrolė PP ir TF rizikos valdymo srityje nebuvo pakankamai efektyvi: pareiškėjas neturėjo tinkamai patvirtintų vidaus kontrolės procedūrų, jo darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų, jis nebuvo nustatęs vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su informacijos apie PP ir TF prevencijos reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija (pažeistas PPTFPĮ 29 str. 1 d. 9 p., 29 str. 1 d. 10 p., 29 str. 5 d.). 164. Pareiškėjas teigia, kad jo vykdomos mokymo procedūros visiškai užtikrino nuoseklumą ir leido darbuotojams įvertinti visas galiojančias tvarkas sistemiškai. Mokymų tikslas buvo sutelkti įvadines ir bendrąsias žinias, toliau vyko individualus darbuotojų susipažinimas su PP ir TF prevencijos tvarka. Nei viename teisės akte nėra privalomai nurodyta, kokiu būdu atitinkama institucija privalo organizuoti mokymus savo darbuotojams PP ir TF prevencijos klausimais. 165.

PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su mokymų darbuotojams organizavimu, siekiant juos tinkamai supažindinti su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos reikalavimais (9 p.), funkcijų finansų įstaigoje įgyvendinant pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones pasiskirstymu, taip pat informacijos apie reikalavimų vykdymą valdymu ir komunikacija (10 p.). Pagal to paties straipsnio 5 dalį, finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų vidaus kontrolės procedūras tvirtina vyresnysis vadovas arba finansų įstaigos ir kitų įpareigotųjų subjektų valdymo organas, tvirtinantis panašaus pobūdžio vidaus kontrolės procedūras (valdyba, tarnybos vadovas ar pan.). 166. Iš PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų išplaukia, kad finansų įstaigos vidaus politika ir vidaus kontrolės procedūros, susijusios su mokymų darbuotojams organizavimu, turi būti tokios, kad darbuotojus tinkamai supažindintų su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos reikalavimais.

Pažymėtina, kad darbuotojų apmokymas ir jų supažindinimas su funkcijomis yra vienas pagrindinių dalykų, siekiant tinkamai valdyti PP ir TF riziką ir nustatyti efektyvią PP ir TF prevencijos priemonių sistemą. 167. Įvertinus Lietuvos banko Tyrimo išvados duomenis ir Nutarime išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog kiekvienos įstaigos apsisprendimo reikalas, kaip organizuoti mokymus darbuotojams, siekiant juos supažindinti su PP ir TF prevencijos reikalavimais, ir kad pati įstaiga atsižvelgia į siekiamą rezultatą, kaštus ir pan., rodo pareiškėjo supratimo apie PP ir TF prevencijos mokymų darbuotojams svarbą ir reikšmę trūkumą bei tik patvirtina formalų požiūrį į žinių apie PP ir TF rizikas ir jų valdymą pareiškėjo veikloje darbuotojams suteikimą. 168. Lietuvos banko atlikto Tyrimo išvadoje nustatyta, jog pareiškėjas darbuotojams organizavo tik vienus vidinius mokymus, kurie nebuvo išsamūs ir pritaikyti atsižvelgiant į darbuotojų funkcijas; pareiškėjas 2020 m. balandžio 17 d. patvirtino PP ir TF prevenciją reglamentuojančias procedūras, tačiau darbuotojus su šiomis procedūromis supažindino tik 2020 m. rugsėjo 15 d. vykdytų mokymų metu, t. y. praėjus bene pusei metų nuo procedūrų patvirtinimo.

Šios ir kitos Nutarime išdėstytos aplinkybės atskleidžia, kad pareiškėjo darbuotojų mokymų proceso organizavimas turėjo trūkumų. 169. Pareiškėjas nurodo, kad rašytiniai nuostatai UAB „Finolita Unio“ nebuvo laiku patvirtinti dėl Covid-19 pandemijos, tačiau faktiškai UAB „Finolita Unio“ visada buvo laikomasi atsakovo nustatytų procedūrų ir be jokio formalaus valdybos sprendimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir aplinkybes apie tai, jog pareiškėjo darbuotojai yra ilgamečiai, patyrę, turintys pakankamai žinių PP ir TF srityje. Iš tik ką tokio pobūdžio veiklą pradėjusios įmonės negalima tikėtis ištobulinto ir nepriekaištingo proceso, susijusio su darbuotojų mokymais bei komunikacija. 170. Vis tik išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, 2019 m. vasario 5 d. gavęs elektroninių pinigų įstaigos licenciją ir žinojęs, kad valdybos nariai reziduoja skirtingose jurisdikcijose, privalėjo nuo pat veiklos pradžios įvertinti, kaip praktiškai bus organizuojama šio organo veikla ir imtis priemonių teisės aktų reikalavimams užtikrinti.

Pritartina ir atsakovo argumentams, kad valdybos organo veikla turėjo būti tinkamai organizuojama ir Covid-19 pandemijos metu, todėl pareiškėjo argumentai yra atmestini. Visa tai rodo, kad praktikoje pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų bei neužtikrino tinkamo PP ir TF rizikos prevencijos priemonių vykdymo. 171. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas šiuos pažeidimus vertino kaip dalinius, formalius ir nepagrįstai Nutarimo galutinėse išvadose nurodė kaip keliančius didelę riziką ir padarytus sąmoninga tyčia. 172. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas Nutarime nevertino, jog šis pažeidimas padarytas tyčia, tačiau įvertino, kad šiuo pažeidimu pažeisti pagrindiniai PPTFPĮ reikalavimai dėl tinkamos vidaus kontrolės PP ir TF rizikos valdymo srityje organizavimo, o nustatytas pažeidimas kelia didelę riziką, kad darbuotojai, tinkamai nesupažindinti su PP ir TF prevencijos reikalavimų svarba, savo funkcijomis ir atsakomybėmis, negalės užtikrinti tinkamo ir efektyvaus funkcijų vykdymo. Kaip ir minėta anksčiau, tai, kad pareiškėjas pažeidė tam tikrą dalį teisinio reguliavimo nuostatų, o ne absoliučiai jų nevykdė, turi įtakos individualizuojant ir parenkant poveikio priemonę, tačiau nepašalina pažeidimo padarymo.

Dėl asmens, atsakingo už PP ir TF priemones 173. Nutarimo 8 punkte pripažinta, kad pareiškėjas nepaskyrė valdybos nario ir vadovaujančio darbuotojo, atsakingo už PP ir TF prevencijos priemonių įgyvendinimą (PPTFPĮ 22 str. 1 d.). 174. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto nesutikimo su šiuo pažeidimo konstatavimu aplinkybes ir nurodo, kad UAB „Finolita Unio“ tik neužbaigė atitinkamų sprendimų įforminimo laiku, bet funkcijų vykdymą užtikrino, taip pat išdėsto kitus argumentus. 175. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas argumentų, susijusių su Nutarimo 8 punkte nustatytu pažeidimu, nebuvo pateikęs, taigi šios Nutarimo dalies neginčijo. Tai nurodė ir atsakovas. 176. Pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1842-552/2024). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis ginčija Nutarimo 8 punkte nustatyto pažeidimo padarymą, kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų 177. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ir atsakovas netinkamai vertino UAB „Finolita Unio“ vadovo D. O. vaidmenį UAB „Finolita Unio“ veikloje, neva vadovas D. O. darbuotojams darė sąmoningą įtaką, skatino darbuotojus nesilaikyti PPTFPĮ reikalavimų, skubino vykdyti mokėjimus, net ir neturint informacijos. 178. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos bankas tyrimo metu nustatė, jog vadovas D. O. sąmoningai nurodė darbuotojams atlikti mokėjimus, neturint tuos mokėjimus pagrindžiančių duomenų ir nepaisant to, kad darbuotojai nustatė didesnes PP ir TF rizikas. Tyrimo metu nustatyta, kad tam tikrų klientų sudaryti sandoriai ir atliekami mokėjimai neturėjo aiškios ekonominės naudos ir teisėto pagrindo, buvo įtartini ir galėjo būti susiję su PP ir TF ar kita nusikalstama veika. Tyrimo išvadoje nustatyti pažeidimai susieti tiek su klientų bylų medžiaga, tiek su pareiškėjo atliktomis operacijomis ir darbuotojų vidine komunikacija. 179. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad įmonės vadovas gali komunikuoti su darbuotojais, siekdamas sklandaus darbo įmonėje, ir turi pareigą kontroliuoti įmonėje vykstančius procesus, o tokie veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis siekis nesilaikyti įstatymuose nustatytų reikalavimų, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė Tyrimo išvadoje pateiktą informaciją, atskleidžiančią vadovo veiksmus, nurodymus darbuotojams, kurie rodo tiesioginį ir sąmoningą vadovo įsikišimą, siekiant padaryti teisės aktų neleidžiamą įtaką pareiškėjo darbuotojams. 180.

Pareiškėjo nurodomos dvi citatos, kuriose darbuotojai prašo vadovo įsitraukimo, nepagrindžia, kad vadovas į bendravimą su pareiškėjo klientais visais atvejais įsitraukdavo tik darbuotojų prašymu, ir yra fragmentiškos. Be to, vadovo įsitraukimas byloje yra grindžiamas ne vien tik darbuotojų komunikacija, bet ir atliktomis operacijomis, klientų bylose esančiais įrodymais. Tyrimo metu Lietuvos bankas užfiksavo, kad pareiškėjo darbuotojai praktikoje nustatė, jog klientų Ruprecht Services Pte Ltd, Senjo Group Pte Ltd, Senjo Payment Asia Pte Ltd, GetNow Holding Limited sandoriai ir atliekami mokėjimai neturi aiškios ekonominės naudos ir teisėto pagrindo, yra įtartini ir gali būti susiję su PP ir TF ar kita nusikalstama veikla, taip pat identifikavo, kad lėšų judėjimo schemos, dokumentų apie lėšų kilmę patikimumas kelia abejonių, ir apie tokias grėsmes informavo įmonės vadovą, kuris priėmė sprendimus, nesiderinančius su PP ir TF rizikos valdymu. 181. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais įrodymais – doc. dr.

A. S. lingvistine išvada (I t., b. l. 468–481) bei UAB „Forensic and Investigation Services“ išvada (I t., b. l. 455–467). 182. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas išvadas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog lingvisto išvadoje buvo įvertinti tik darbuotojų vidinės komunikacijos fragmentai lingvistiniu pagrindu, nesiejant darbuotojų vidinės komunikacijos su visa tyrimo metu surinkta medžiaga, kuri neabejotinai pagrindžia Tyrimo išvados pagrįstumą (pvz., komunikacijos fragmentai nesusieti su tuo, kad po analizuoto pokalbio buvo atliktas 35 mln. Eur mokėjimas). Dėl UAB „Forensic and Investigation Services“ pateiktos išvados, kurioje pažymėta, kad ekspertas neturi duomenų apie jam pateiktos informacijos išsamumą, taip pat pagrįstai įvertinta, kad ši išvada surašyta tik iš fragmentiškos ekspertui pateiktos informacijos ir ji nepaneigia tyrimo metu nustatytos pareiškėjo veiklos faktinės situacijos, pagrįstos objektyviai nustatyta informacija ir faktais. 183.

Išplėstinės teisėjų kolegijos požiūriu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodytus argumentus dėl tyrimo išvadų, susijusių su pareiškėjo vadovo veiksmų įvertinimo nepagrįstumu, įvertino kaip deklaratyvius bei kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, pateiktą atskiros pareiškėjo darbuotojų komunikacijos fragmentų kontekste. Kaip jau minėta, Lietuvos bankas savo tyrimo išvadas padarė įvertinęs ne tik darbuotojų vidinę komunikaciją, bet įvairias faktines aplinkybes, duomenis, susijusius su klientų bylomis ir atliktais mokėjimais, būtent PP ir TF reikalavimų laikymosi aspektais, o lingvistinis komunikacijos vertinimas šiuo atveju buvo tik viena iš sudedamųjų tyrimo dalių. 184. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus: UAB „Transcendent Group Baltics“ audito ataskaita nepagrįstai įvertinta kaip nepaneigianti fakto, kad pareiškėjo veikloje buvo trūkumų; auditorė patvirtino, kad audito metu buvo nustatyta, jog „įmonės vidaus kontrolė reikalauja patobulinimų, tačiau <...> įmonės ir PP politika ir vidaus kontrolės procedūros iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus ir didžiąja dalimi yra tinkamos rizikos valdymui ir vidaus kontrolei, nors laiku ir neformalizuotos“.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad dalinis reikalavimų neįgyvendinimas yra tolygus visiškam, sąmoningam ir tyčiniam šių reikalavimų neįgyvendinimui, nors, pareiškėjo teigimu, iš viso PP ir TF prevencijos politikoje buvo neįgyvendinta vos 6 proc. visų reikalaujamų priemonių. 185. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad vidaus auditoriai, atlikę pareiškėjo auditą, iš esmės nustatė tuos pačius trūkumus, kurie buvo nustatyti ir Lietuvos banko atlikto tyrimo metu. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atliktas auditas paneigia tyrimo metu nustatytus pažeidimus. 186. Įvertinusi UAB „Transcendent Group Baltics“ audito ataskaitą (I t., b. l. 59– 126), išplėstinė teisėjų kolegija pritaria Lietuvos banko argumentams, kad šia audito ataskaita nebuvo siekta vertinti realią pareiškėjo veiklos padėtį (audito tikrinimo apimtis iš esmės sutapo su Lietuvos banko tirtais aspektais), o daugelis Lietuvos banko Tyrimo išvados argumentų atkartojami audito ataskaitoje, kurioje taip pat nustatyta daug pareiškėjo veiklos trūkumų.

Pažymėtina, kad tai jau trečiasis pareiškėjo veiklos auditas, ankstesni buvo atlikti 2019 m. gruodžio 19 d. ir 2020 m. lapkričio 25 d. Vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimas audito metu buvo atliekamas naudojant skalę „neįgyvendinta – 0–25 proc. atitiktis“, dalinai įgyvendinta – 25–50 proc. atitiktis“, didžiąja dalimi įgyvendinta – 50–99 proc.“, įgyvendinta – 100 proc.“. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas nesilaikė tam tikrų teisės aktų reikalavimų, t. y. jų dalies, nereiškia, kad pažeidimas buvo nepadarytas. Kaip jau minėta anksčiau, tokios aplinkybės turi įtakos individualizuojant ir parenkant poveikio priemonę. Todėl pareiškėjo argumentai, kad audito ataskaita buvo įvertinta netinkamai, atmestini. Be to, pareiškėjo tyrimą byloje nagrinėjamu atveju atliko už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją atsakinga institucija – Lietuvos bankas (PPTFPĮ 3 str.), kuri yra kompetentinga institucija ir turinti specialiųjų žinių. Ši institucija atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo veiklos tyrimą, kurio išvadų pareiškėjo pateikta audito ataskaita nepaneigia. 187.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Lietuvos banko atlikto tyrimo aplinkybes, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovo atliktas tyrimas yra politizuotas, o aplinkybės dėl Wirecard sukčiavimo schemos yra teisiškai nereikšmingos; aplinkybės rodo, kad apie ginčo mokėjimus Lietuvos bankui buvo žinoma gerokai anksčiau ir nepaisydamas to, pats Lietuvos bankas tuo metu nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, siekdamas tokį pavedimą sustabdyti. 188. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos banko 2020 m. spalio 8 d. pradėto neplaninio pareiškėjo veiklos tyrimo tikslas buvo įvertinti, ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 5 d. iki 2020 m. spalio 13 d. tinkamai vykdė teisės aktų, reglamentuojančių PP ir TF prevenciją, reikalavimus, taip pat išsiaiškinti tikrąją PP ir TF riziką bei šiai rizikai valdyti pareiškėjo įdiegtų priemonių efektyvumą. Kaip matyti iš Tyrimo išvados ir Nutarimo, dalis tyrimo metu nustatytų pareiškėjo teisės aktų pažeidimų buvo nesusiję su Wirecard sukčiavimo schemoje figūravusiomis operacijomis.

Be to, byloje nustatyta, jog pareiškėjo darbuotojai įžvelgė galbūt neteisėtus veiksmus ir įtarė, kad tai gali būti Wirecard veiklos rezultatas, tačiau PPTFPĮ reikalavimų įgyvendinimo nebuvo imtasi. Tai, kad pats pareiškėjas su Wirecard sukčiavimo schema susijusių sandorių nesudarė, nepaneigia to, kad jis neįgyvendino pareigos užtikrinti PP ir TF prevencijos reikalavimus. 189. Tai, kad pareiškėjo tyrimas buvo pradėtas 2020 m. spalio 8 d., Tyrimo išvada priimta 2020 m. gruodžio 21 d., o Nutarimas – 2021 m. birželio 3 d., nesudaro pagrindo vertinti, kad Lietuvos bankas vilkino tyrimą ar nepagrįstai ilgai delsė priimti galutinį sprendimą tyrimo procese. Tyrimo išvada yra didelės apimties (78 puslapiai), todėl šiai informacijai, taip pat pareiškėjo argumentams įvertinti ir išanalizuoti reikėjo laiko. Ta aplinkybė, kad 2021 m. gegužės 26 d., dalyvaujant atsakovui, įvyko Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komiteto posėdis, kuriame buvo pristatyta viso finansinių technologijų sektoriaus apžvalga ir svarstytas UAB „Finolita Unio“ klausimas, neatskleidžia, kad Lietuvos banko valdybai, posėdžiaujančiai 2021 m. birželio 3 d., buvo padarytas spaudimas dėl poveikio priemonės parinkimo pareiškėjui ar pareiškėjo tyrimas tapo politizuotas.

Lietuvos banko Nutarimas yra paremtas Tyrimo išvados duomenimis, kuri buvo priimta dar 2020 m. gruodžio 21 d. 190. Nors Lietuvos banko valdybos 2015 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 03-164 „Dėl Lietuvos banko mokėjimo sistemos CENTROlink veikimo taisyklių patvirtinimo“ 164 punkte įtvirtinta, kad, siekdamas apsisaugoti nuo atsiskaitymo, operacinės veiklos, reputacijos rizikų bei užtikrinti Sistemos finansinį ir veiklos stabilumą, Lietuvos bankas turi teisę vykdyti mokėjimo nurodymų stebėseną ir kontrolę, ši Lietuvos banko stebėsena ir kontrolė apibrėžiama kaip bendro pobūdžio pareiga ir ji nėra detalizuojama, t. y. nenurodoma, kad Lietuvos bankas turi pareigą sustabdyti atitinkamus mokėjimus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes būtent pareiškėjas, o ne Lietuvos bankas turėjo tikrinti per CENTROlink sistemą vykdomus mokėjimus, todėl pareiškėjas nepagrįstai šią pareigą siekia perkelti Lietuvos bankui, teigdamas, kad pastarasis nesustabdė tarp pareiškėjo klientų per pareiškėjo administruojamas sąskaitas įvykusio 100 mln.

Eur dydžio pavedimo. Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskirtos poveikio priemonės proporcingumo 191. Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, atlygina nuostolius arba ištaiso padarytą žalą, bendradarbiauja su Lietuvos banku, aktyviai padeda išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes. Lietuvos bankas gali nutarti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikyti ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. 192. Pagal PPTFPĮ 37 straipsnio 4 dalį, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, atlygina nuostolius arba ištaiso padarytą žalą. 193. Pareiškėjas nurodo, kad skirti jam pačią griežčiausią sankciją nebuvo jokio pagrindo dar ir dėl to, jog egzistavo daugelis atsakomybę lengvinančių aplinkybių: savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, ištaisė padarytą žalą, bendradarbiavo su Lietuvos banku, aktyviai padėjo išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad licencijos panaikinimas ne tik yra neproporcinga sankcija, bet ir to, kad tokia sankcija neatitinka Lietuvos banko praktikos. 194. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjo veiksmai Lietuvos banko prašymu teikiant Lietuvos banko tyrimui reikalingą informaciją, duomenis ir dokumentus yra laikytini įstatymo pareigos vykdymu. Nenustatyta, kad pareiškėjas tyrimo metu siekė objektyviai padaryti daugiau, nei yra iš jo reikalaujama pagal pareiškėjo ir Lietuvos banko veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kad būtų pagrindas tokius jo veiksmus kvalifikuoti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. 195. Lietuvos banko teigimu, bendradarbiavimą galima laikyti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tik tokiu atveju, kai pareiškėjas siekia objektyviai padaryti daugiau, nei iš jo yra reikalaujama pagal teisinio reguliavimo nuostatas, o nustatytų pažeidimų taisymas neturėtų būti laikomas geranoriškumu, nes tai yra tik siekis priartėti prie tinkamo atitiktį reglamentuojančių įstatymų normų laikymosi. 196.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tokia situacija, kai ūkio subjektas vykdė priežiūros institucijos nurodymus, tačiau papildomos informacijos ar veiksmų, kurie turėjo ar galėjo padėti priežiūros institucijos atliekamo tyrimo metu, nepateikė ir neatliko, nesudaro pagrindo vertinti, kad egzistuoja atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir mažinti paskirtos baudos dydį (2019 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-240-822/2019). Taigi vien tik tai, jog pareiškėjas vykdė priežiūros institucijos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją, savaime nėra pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip padėjimą priežiūros institucijai tyrimo metu (2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2818/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr.

A-899-858/2017, Administracinė jurisprudencija, 2017, 33, p. 154–210). Nenustačius, kad ūkio subjekto veiksmai viršijo įprastą priežiūros institucijos nurodymų vykdymą, nėra pagrindo konstatuoti lengvinančią aplinkybę, kad ūkio subjektas bendradarbiauja su priežiūros institucija, aktyviai padeda išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes (2021 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA- 2503-629/2021, Administracinė jurisprudencija, 2021, 42, p. 469-508). 197. Įvertinusi tai, kad pareiškėjas vykdė priežiūros institucijos nurodymus ir teikė reikiamą informaciją, tačiau papildomos informacijos ar veiksmų, kurie turėjo ar galėjo padėti priežiūros institucijos atliekamo tyrimo metu, nepateikė ir neatliko, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos bankas pagrįstai nenustatė pareiškėjo bendradarbiavimo kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 8 dalies pagrindu. Nors pareiškėjas teigia, kad jis aktyviai padėjo išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nepripažino nustatytų pažeidimų padarymo ir juos neigė, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas aktyviai padėjo išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes. 198.

Aplinkybę, kad pareiškėjas neatliko papildomų veiksmų dėl bendradarbiavimo su atsakovu, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir tai, kad dar prieš tyrimo pradėjimą pareiškėjas atsakovui neatskleidė reikšmingos informacijos apie pareiškėjo ryšius ir sutartis su Wirecard: atsakovui paprašius pateikti informaciją, ar Wirecard bankrotas turės kokios nors įtakos pareiškėjo pareigų vykdymui, pareiškėjas, teikdamas atsakymą, nenurodė, kad 2019 m. liepos 29 d. sudarė sutartį su Wirecard dėl paslaugų teikimo, ši aplinkybė paaiškėjo tik Lietuvos banko atliekamo tyrimo metu. 199. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, ištaisė padarytą žalą, vis tik Lietuvos banko Nutarime atskleista, kad įmonė tyčia veiksmų ėmėsi per vėlai ir neužkirto kelio įtartinoms mokėjimo operacijoms atlikti: atlikdama vidinį tyrimą nuo 2020 m. liepos 1 d. įmonė neturėjo tikslo užkirsti kelio galimai įtartinoms klientų mokėjimo operacijoms vykdyti, kadangi tik 2020 m. rugpjūčio 11 d. blokavo klientų sąskaitas ir apie šias operacijas pranešė FNTT, t. y. daugiau nei mėnesį leido klientams, dėl kurių vykdytų operacijų ketino teikti pranešimą FNTT, vykdyti mokėjimų operacijas, įskaitant 2020 m. liepos 22 d. pareiškėjo akcininko 125 000 Eur mokėjimą pareiškėjui, didinant jo kapitalą, ir 2020 m. liepos 24 d. pareiškėjo patronuojamosios įmonės Ruprecht Services Pte Ltd 50 000 Eur mokėjimą pareiškėjui už atitikties paslaugas.

Taigi šie veiksmai paneigia pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl kelio neigiamoms pažeidimo pasekmėms užkirtimo ir padarytos žalos ištaisymo. 200. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo visus veiksmus, kurių ėmėsi pareiškėjas, siekdamas ištaisyti savo veiklos trūkumus: atliktas visos veiklos PP ir TF prevencijos vertinimas; atnaujintas individualių klientų PPTF rizikų vertinimo procesas; ištaisytos klaidos ir visiems SEPA tiesioginio debeto paslaugos naudotojams buvo atliktas nuotolinis tapatybės nustatymas; atnaujintos ir papildytos vidaus tvarkos ir procedūros dėl sustiprinto kliento ir naudos gavėjo turto ir lėšų šaltinio nustatymo; pradėti Kliento pažinimo formos pakeitimai, skirti detalizuoti reikalavimus dėl dalykinių santykių pobūdžio, verslo partnerių informacijos, kliento veiklos, (planuojamų) mokėjimų informacijos; atnaujintos diskusijos su naujos PPTF IT priemonės tiekėju UAB „Amlyze“; sukurtas SEPA tiesioginio debeto paslaugos sankcijų patikros ir kontrolės procesas, gauti rašytiniai įrodymai, kad sankcijų patikra vyko, o apie tai buvo informuoti UAB „Finolita Unio“ partneriai; darbuotojai buvo supažindinti su PPTF veiklą ir priemones nustatančia PPTF vidaus programa, taip pat parengtas, dokumentuotas ir atliktas naujų ir esamų darbuotojų supažindinimo pasirašytinai su įmonės politikomis ir vidaus kontrolės procedūromis, procesas; atnaujintos ir / ar sukurtos bei patvirtintos naujos ir esamos tvarkos bei procedūros; sukurtos ir įgyvendintos kontrolės priemonės, skirtos interesų konfliktų valdymui; sukurti Atitikties skyriaus metiniai ir ketvirtiniai planai; sukurtas specialus komitetas, kurį sudaro atitikties ir rizikų skyriaus atstovai; darbuotojai pasirašytinai supažindinti su Etikos kodeksu. 201.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai dėl pažeidimų šalinimo daugiausia nukreipti į vidaus kontrolės procedūrų parengimą ir (arba) atnaujinimą, didelė dalis pareiškėjo veiksmų atlikta tik prieš pat Lietuvos bankui pateikiant 2021 m. gegužės 14 d. paaiškinimus. 202. Lietuvos bankas Nutarime nurodė, kad tyrimo metu pareiškėjo ir pareiškėjo administracijos vadovo formalus požiūris į PPTFPĮ reikalavimų įgyvendinimą, kai šių reikalavimų nesilaikoma, taip pat ir įmonės nustatytų vidaus procedūrų, kai sąmoningai siekiama išvengti PPTFPĮ reikalavimų vykdymo arba šie reikalavimai vykdomi tik formaliai, apsidraudžiant nuo priežiūros institucijų klausimų, nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjas gali užtikrinti tinkamą atitikties ir rizikų valdymo kultūrą bei veiksmingą įmonės vidaus kontrolės sistemos veikimą iš esmės tik koreguodamas ar atnaujindamas įmonės vidaus kontrolės procedūras, atlikdamas auditą ar paskirdamas du nepriklausomus valdymo narius, kurie kritiškai nevertina įmonės administracijos vadovo ir jo veiksmų, vadovaujant įstaigai, nepaisant to, kad pagrindinės nustatytų reikšmingų PPTFPĮ pažeidimų ir trūkumų priežastys yra susijusios su įmonės tinkamu valdymu ir vidaus kontrolės reikalavimų PP ir TF prevencijos srityje laikymusi <...>; įmonės veiklos procesai buvo nukreipti į išimčių iš vidaus procedūrų darymą, o pareiškėjo administracijos vadovas darė reikšmingą įtaką įmonės priimamiems sprendimams PP ir TF prevencijos srityje <...>, todėl kyla reali grėsmė, kad netinkamas įmonės valdymas ir Nutarime nurodyti teisės aktų pažeidimai bus tęsiami.

Šią Nutarimo dalį citavo ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su pareiškėjo pateiktais įrodymais dėl pažeidimų šalinimo ir vidaus kontrolės procedūrų parengimo ir (arba) atnaujinimo, taigi pareiškėjo argumentai šiuo aspektu buvo įvertinti. Atsižvelgiant į Lietuvos banko Nutarime išdėstytus motyvus, šie pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip reikšmingai švelninantys jo atsakomybę ar ją lengvinantys. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl vidaus kontrolės procedūrų parengimo ir (arba) atnaujinimo nepatenka į teisiniame reguliavime įtvirtintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašą. 203. Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Lietuvos bankas, priimdamas sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo, parinkdamas konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, atsižvelgia į nustatyto pažeidimo sunkumą ir trukmę (1 p.); dėl pažeidimo asmens gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti (2 p.); juridinio asmens kaltę, fizinio asmens kaltės formą ir rūšį, taip pat asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, finansinį pajėgumą (3 p.); asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė, padarytus ankstesnius pažeidimus ir jam taikytas poveikio priemones, taip pat bendradarbiavimą su Lietuvos banku atliekant teisės akto pažeidimo tyrimą (4 p.); šiame ir kituose finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (5 p.); nustatytų teisės aktų pažeidimų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes finansų rinkos stabilumui ir patikimumui (6 p.); priemones, kurių asmuo, kuriam taikoma poveikio priemonė, imasi, kad ateityje pažeidimas nesikartotų (7 p.); kitas finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas arba kitas svarbias aplinkybes (8 p.). 204.

Šiuo atveju aktualus ir pareiškėjo nurodomas minimalios ir proporcingos ūkio subjektų veiklos priežiūros naštos principas, įtvirtintas VAĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir reiškiantis, kad ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių subjektų veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą; poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio); poveikio priemonės yra proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. 205. Atsakovas nustatė, kad Nutarimo 2–7 punktuose konstatuoti pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo nevienkartiniai ir tęsėsi ilgą laiką, šie pažeidimai buvo šiurkštūs ir sistemingi, apimantys kelias reikalavimų grupes, šių pažeidimų neigiama įtaka teisės normų saugomoms vertybėms buvo didelė, nes buvo pažeisti itin svarbūs PP ir TF prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.

Pritaikant poveikio priemonę buvo įvertinta sunkinanti aplinkybė, jog pareiškėjas Nutarimo 3 ir 5 punktuose nurodytus teisės aktų pažeidimus padarė tyčia. Skirdamas griežčiausią poveikio priemonę – licencijos panaikinimą – Lietuvos bankas įvertino tai, kad kitų įstatyme nustatytų poveikio priemonių taikymas pareiškėjui šiuo atveju būtų neveiksmingas, siekiant individualios ir bendrosios tokių pažeidimų prevencijos. 206. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Nutarimą, kuriame paskirta pažeidimo pobūdį, pavojingumą atitinkanti poveikio priemonė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos bankas nepažeidė savo diskrecijos ribų, kadangi skiriant poveikio priemonę buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. 207. Pareiškėjas nurodo, kad jam paskirta poveikio priemonė neatitinka Lietuvos banko kitiems subjektams skirtų poveikio priemonių, kada už PPTFPĮ reikalavimų pažeidimą buvo paskirtos baudos.

Pareiškėjas teigia, kad, esant analogiškiems pažeidimams, atsakovas nė karto netaikė tokios sankcijos kaip licencijos atėmimas. 208. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateiktų pavyzdžių dėl kitų ūkio subjektų nubaudimo faktinės situacijos skiriasi nuo pareiškėjo faktinės situacijos, taip pat skiriasi pažeidimų apimtis, sunkumas, mastas, lengvinančios bei sunkinančios ir kitos poveikio priemonei paskirti reikšmingos aplinkybės. 209. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ūkio subjekto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, paties Lietuvos banko nutarime buvo konstatuotos ūkio subjekto atsakomybę lengvinančios aplinkybės (anksčiau ūkio subjekto veikloje nebuvo nustatyti PPTFPĮ ir mokėjimo įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, bendrovė ėmėsi veiksmų, siekdama pašalinti teisės aktų pažeidimus, nenustatyta dėl pažeidimų gautų pajamų, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydžio), padaryti pažeidimai realių neigiamų pasekmių nei bendrovės klientams, nei kitoms finansų įstaigoms nesukėlė, vertino, kad pritaikyta poveikio priemonė – išduotos mokėjimo įstaigos licencijos panaikinimas – yra per griežta ir neproporcinga, todėl keistina į švelnesnę – į licencijos galiojimo sustabdymą.

Svarbu pažymėti, kad ši išvada buvo padaryta gavus ESTT išaiškinimą, pagal kurį nenustatytas vienas pažeidimas, susijęs su elektroninių pinigų leidimu, neturint licencijos, dėl to konstatuota, kad bendrovė neužsiėmė elektroninių pinigų leidyba (2024 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024). Byloje nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų nepadaręs kurio nors iš Lietuvos banko Nutarime nustatytų aštuonių pažeidimų. 210. Be to, Europos Sąjungos Bendrasis Teismas yra nurodęs, jog už pažeidimą atsakingo asmens ir kitų asmenų, padariusių panašius pažeidimus, lyginamoji analizė nebūtina tam, kad būtų galima apkaltinti kokį nors fizinį ar juridinį asmenį kuriuo nors pažeidimu. Vienintelė analizė, kurią reikia atlikti, yra faktinių aplinkybių, kuriomis pažeidžiama teisės akto nuostata, nustatanti tam tikrą elgesį, įvertinimas. Pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant ne į kitų asmenų veiksmų sunkumą, o tik į teisės aktuose nustatytus standartus, kurių reikalaujama pagal taikytinas teisės nuostatas, nes šis sunkumas svarbus tik nustatant tinkamą sankcijos dydį.

Be to, net jei būtų priimti kiti sprendimai dėl kitų kredito įstaigų veiklos leidimų panaikinimo už teisės aktuose nustatytų tam tikros srities reikalavimų pažeidimus, tokie sprendimai nebūtų privalomi Europos Centriniam Bankui (2021 m. spalio 6 d. sprendimas bylose Ukrselhosprom PCF LLC, Versobank AS, Nr. T351/18 ir T584/18, ECLI:EU:T:2021:669, 353 punktas). 211. Dėl sankcijų už konkurencijos teisės pažeidimus buvo nuspręsta, kad ankstesnė institucijos sprendimų priėmimo praktika nėra teisinis pagrindas skirti baudas konkurencijos srityje ir kad sprendimai kitose bylose turi tik orientacinę reikšmę vertinant, ar buvo diskriminuojama (ESTT 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Ziegler prieš Komisiją, C439/11 P, EU:C:2013:513, 134 punktas, 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C167/04 P, Rink. p. I8935, 205 punktas).

212. Vadovaudamasi Europos Sąjungos teisminių institucijų pateiktais išaiškinimais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tam, jog ūkio subjektui būtų pritaikyta pati griežčiausia poveikio priemonė – licencijos galiojimo panaikinimas – nėra būtina sulyginti dėl tokio ūkio subjekto atlikto tyrimo duomenis su kitais Lietuvos banko tyrimais ir kituose tyrimuose ūkio subjektams už panašius pažeidimus taikytas sankcijas. Tokios poveikio priemonės taikymui yra svarbu tinkamai įvertinti faktines aplinkybes, kuriomis pažeidžiamos teisės aktų nuostatos, nustatančios tam tikras elgesio taisykles, o pažeidimo sunkumas, nustatant tinkamą sankcijos dydį, vertinamas atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus standartus. 213. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-201-552/2024 nurodė, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog už PPTFPĮ pažeidimus juridiniams asmenims paprastai skiriamos baudos, t. y. antros pagal griežtumą poveikio priemonės, numatytos PPTFPĮ 36 straipsnyje; tokia poveikio priemonės rūšis skiriama net ir nustačius šiurkščius bei sistemingus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA444-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-933-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-415/2023, 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1535-1047/2023, 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-430- 662/2024 ir kt.), Lietuvos banko viešai skelbiama informacija taip pat patvirtina, kad mokėjimo įstaigoms už panašaus pobūdžio pažeidimus skiriami įspėjimai bei piniginės baudos ir tik išimtiniais atvejais – vadovų nušalinimas ar licencijos galiojimo sustabdymas ar panaikinimas.

Tačiau svarbu pažymėti, kad Lietuvos banko viešai skelbiama informacija dėl poveikio priemonių patvirtina, kad už PPTFPĮ pažeidimus kai kuriems ūkio subjektams vėliau buvo panaikintas licencijos galiojimas (žr. https://www.lb.lt/lt/poveikio-priemones-2, pvz., UAB „Majestic Financial“, UAB „Payrnet“, UAB „Transactive Systems“, UAB „epayblock“ ir kt.). 214. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi visas reikšmingas faktines aplinkybes, sutikdama su šioje nutartyje neaptartais pirmosios instancijos teismo argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, jo individualią situaciją, padaryto pažeidimo įtaką finansų rinkos skaidrumui ir patikimumui ir kitus šioje nutartyje įvardytus veiksnius, yra pagrindas Lietuvos banko pareiškėjui pritaikytą poveikio priemonę pripažinti pagrįsta ir proporcinga padarytam pažeidimui, atitinkančia pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, jų mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, paskirtą pagal Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalies reikalavimus ir atitinkančią minimalios ir proporcingos ūkio subjektų veiklos priežiūros naštos principą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, švelnesnės poveikio priemonės taikymas neleistų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslų, veiksmingai neužtikrintų finansų rinkos skaidrumo ir stabilumo. Dėl pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nebuvimo 215. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas žodiniame teismo posėdyje nepagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus, kurie galėjo padėti tinkamai įvertinti administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą. 216. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymai kviesti liudytojus pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti ir šis teismas motyvuotai, įvertinęs byloje nagrinėjamus klausimus, bylos medžiagos išsamumą, liudytojų kvietimo nagrinėjamais klausimais tikslingumą ir įtakos svarbą sprendimo priėmimui, pagrįstai 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjo prašymų dėl liudytojų iškvietimo.

Lietuvių kalbos specialisto išvada yra pateikta raštu, kitų darbuotojų komunikacija taip pat yra užfiksuota byloje esančiuose dokumentuose. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2024 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1-520/2024 ir kt.). Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje turėjo būti apklausti jo nurodomi liudytojai. 217. Pareiškėjas prašo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes teismas nesistengė nustatyti darbuotojų komunikacijoje dalyvavusių asmenų tikrųjų ketinimų, valios, tyčios, sąmoningumo ir kitų aplinkybių, taip pat teismas nepasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo teiktų įrodymų: nėra nurodyta, kodėl pareiškėjo argumentai dėl kiekvieno iš pažeidimų mažareikšmiškumo yra atmetami (pareiškėjo skundo Priedas Nr. 11). 218.

Pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). 219.

Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad šis teismas laikėsi šių taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nėra pagrindas konstatuoti, kad šis teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. 220. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, darytina išvada, kad jis yra pagrįstas ir motyvuotas, jame yra atsakyta į visus pagrindinius pareiškėjo argumentus, išsamiai ištirti byloje esantys įrodymai, tinkamai kvalifikuoti teisiniai santykiai ir įvertintos visos bylos faktinės aplinkybės. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo argumentus ir faktines bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad nagrinėjama byla yra itin didelės apimties, o pareiškėjo skundo Priedo Nr. 11 dokumentas yra 172 puslapių. Nors pirmosios instancijos teismas detaliai neaptarė pareiškėjo skundo Priede Nr. 11 pateiktų argumentų, esminiai ir pagrindiniai nesutikimo su Nutarimu argumentai buvo nurodyti pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde, todėl nėra pagrindo vertinti, kad tam tikros bylos aplinkybės ar pareiškėjo keliami klausimai liko neįvertinti. 221. Nors pareiškėjas teigia, kad teisme buvo nepagrįstai palaikomi atsakovo argumentai, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas Lietuvos banko Tyrimo išvados duomenis ir Nutarime pateiktus argumentus įvertino kaip pagrindžiančius pareiškėjo padarytus pažeidimus, reiškia, kad Lietuvos bankas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą, o tokia išvada buvo padaryta nuodugniai ir visapusiškai įvertinus Lietuvos banko pateiktus duomenis ir pareiškėjo pateiktus duomenis bei argumentus, kuriais jis ginčijo Nutarimą. 222.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo ir papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Nagrinėjamu atveju atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija n u t a r i a: Pareiškėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Finolita Unio“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.