Hidrotechninių statinių naudotojų pareigos teikti informaciją ir vykdyti žuvų pralaidų stebėseną

Klausimas

Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1995 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 33 (2023 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 redakcija) patvirtinto Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo 28, 32, 52, 53, 55, 56, 57, 78.2 ir 81 punktų teisėtumo

Suformuluota taisyklė

Nagrinėtoje byloje buvo prašoma ištirti, ar: 1) Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 28, 32, 78.2 ir 81 punktai ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas hidrotechninio statinio naudotojams teikti informaciją, kurią jau turi kitos institucijos, neprieštarauja, be kita ko, konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui; 2) Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktai ta apimtimi, kuria šiuose punktuose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, neprieštarauja, be kita ko, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo bei proporcingumo principui (6.1, 6.2 punktai). 1.

Ginčytose Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų nuostatose įtvirtinta pareiga hidrotechninio statinio naudotojams informuoti kompetentingas institucijas ar žemiau esančių tvenkinių ar patvenktų ežerų hidrotechninių statinių naudotojus įvykus ekstraordinarioms situacijoms, tokioms kaip: dėl sumažėjusios vandens prietakos tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki žemiausiojo leistino vandens lygio, jei neskelbiama hidrologinė sausra (Aprašo 28 p.); tvenkinyje ar patvenktame ežere vandens lygiui nukritus iki žemiausiojo leistino vandens lygio (Aprašo 32 p.); dėl gedimų nutrūkus vandens lygio automatiniam matavimui ir (ar) duomenų teikimui (Aprašo 78.2 p.); kai vandens lygis tvenkinyje ar patvenktame ežere arba patvenkto ežero žemutiniame bjefe pasiekia pagrindinį aukščiausiąjį leistiną vandens lygį (Aprašo 81 p.) (18 punktas). Įvertinus ginčyto reglamentavimo turinį, nepagrįstais pripažinti pareiškėjo argumentai, kad visa ginčytomis Aprašo nuostatomis reikalaujama pateikti informacija (kuri apima ne tik vandens lygio pokyčius, bet ir tokių pokyčių priežastis, taip pat informaciją apie vandens lygio matavimo ar duomenų perdavimo gedimus) realiuoju laiku yra perduodama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, vadovaujantis Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kuris nustato pareigą hidroelektrinės savininkui užtikrinti automatinį vandens lygio tvenkinyje ar patvenktame ežere ir jo žemutiniame bjefe matavimą ir registravimą bei šių duomenų realiuoju laiku neatlygintinį perdavimą aplinkos ministro įgaliotai institucijai (Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai).

Kartu konstatuota, jog pagal Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą automatiniu būdu surinkta informacija savo turiniu gali būti nepakankama tinkamai ir laiku reaguoti atitinkamoms institucijoms ar asmenims, įvykus ypatingoms, ekstraordinarioms situacijoms (pvz., gresiančiam potvyniui dėl vandens lygio pakilimo virš ribinių taškų) (23 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad ginčytomis Aprašo nuostatomis siekiama teisėtų ir visuotinai svarbių aplinkosauginių tikslų – išvengti neigiamo poveikio tvenkinio ir (arba) patvenkto ežero ekosistemai ir aplinkinėms teritorijoms, užtikrinti gerą vandens telkinio būklę, operatyvaus reagavimo ir bendradarbiavimo kritinių situacijų atvejais, sudarant sąlygas tinkamai ir laiku taikyti aplinkosaugines priemones, išvengti gresiančios žalos aplinkai, kitiems hidrotechninių statinių savininkams bei gyventojams (24 punktas).

Įvertinus teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo praktiką, valstybės keliamus aukštus aplinkosauginius standartus, atsižvelgus į ginčytomis Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių nuostatomis siekiamus tikslus bei tai, kad pagal Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą automatiniu būdu renkama informacija apie vandens lygį yra nepakankama ekstraordinarių situacijų atveju, konstatuota, jog ginčo teisinis reguliavimas, įpareigojantis hidrotechninių statinių naudotojus pateikti atitinkamoms institucijoms ar asmenims Apraše nurodytą informaciją, susijusią su vandens lygio pasikeitimais bei vandens lygio matavimo ar duomenų perdavimo gedimais, per tam tikrą laikotarpį nuo šių aplinkybių paaiškėjimo, yra tinkama priemonė siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Todėl šis reguliavimas nepripažintas nei pertekliniu, nei neproporcingu (27 punktas).

Atsižvelgus į tai, nuspręsta, jog ginčytos Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalys neprieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam proporcingumo principui (29 punktas). Nenustačius prašytų ištirti Aprašo 28, 32, 78.2 ir 81 punktų dalių prieštaravimo įstatymų nuostatoms, konstatuota, kad ginčo teisinis reguliavimas neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams (32 punktas).

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat tyrė Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktų ta apimtimi, kuria šiose nuostatose numatomas įpareigojimas užtvankos savininko ar valdytojo lėšomis vykdyti stebėseną bei imtis neatidėliotinų priemonių žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti, teisėtumą (35 punktas). Pareiškėjo teigimu, ginčo nuostatose nurodytos funkcijos turėtų būti finansuojamos ne hidroelektrinių valdytojų, o valstybės lėšomis (36 punktas).

Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad šiuo atveju valstybė, vykdydama iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų kylančias pareigas, pasinaudojo savo diskrecijos teise teisės aktuose įtvirtinti teisinių santykių, susijusių su tvenkinio ar patvenkto ežero žuvų apsaugos ir migracijos sąlygų užtikrinimo reikalavimais, modelį. Žuvų migracijos per užtvankas problemos sprendimo priemonė buvo įtvirtinta Vandens įstatymo 15 straipsnyje, nustatančiame pagrindinius reikalavimus, kurių turi laikytis tvenkinių ir (arba) patvenktų ežerų hidrotechninių statinių savininkai, valdytojai ar naudotojai, inter alia užtikrinti, kad užtvankose ar greta jų būtų įrengtos žuvų pralaidos įstatyme numatytais atvejais (15 str. 1 d. 3 p.), periodiškai stebėti ir vertinti žuvų pralaidų efektyvumą, siekiant užtikrinti tinkamas žuvų migracijos sąlygas (15 str. 1 d. 4 p.) (42 punktas). Iš ginčytų Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktų nuostatų nustatyta, kad jos priimtos įstatymo pagrindu, t. y. įgyvendinant Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimus. Ginčytose Aprašo nuostatose detalizuota, kokia tvarka, kokiu periodiškumu turi būti vykdoma žuvų pralaidos efektyvumo stebėsena ir kokių priemonių turi būti imamasi žuvų pralaidos efektyvumui pagerinti (43 punktas).

Įvertinus inter alia hidroelektrinių daromą poveikį gamtinei aplinkai (tai, kad hidroelektrinių statyba ir eksploatavimas kenkia žuvų ištekliams, dėl jų veiklos atsiranda rizika tinkamai gamtos išteklių, augalijos ar gyvūnijos būklei bei atsiranda būtinybė įrengti pralaidas, tokiu būdu užtikrinant tinkamas žuvų neršto ir migracijos sąlygas), ginčytu reguliavimu siekiamą teisėtą tikslą – užtikrinti tvenkinio ar patvenkto ežero žuvų apsaugos ir migracijos sąlygas, tai, kad ginčytomis Aprašo 52, 53, 55, 56 ir 57 punktų nuostatomis yra įgyvendinami Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimai (ginčytas teisinis reguliavimas turi aiškų įstatyminį pagrindą), nuspręsta, kad nenustatytas ginčyto teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, nustatančiai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos apsauga, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir proporcingumo principams, kildinamiems iš konstitucinio teisinės valstybės principo (53 punktas).

Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 49 (2025 m. sausis–birželis).