Klausimas. Dėl plynųjų sanitarinių miško kirtimų ribojimo buveinių apsaugai svarbiose teritorijose

Apžvelgiamoje byloje ginčas kilo dėl Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos (toliau – Direkcija) išvados, kuria nepritarta sanitariniams kirtimams, ir Valstybinės miškų tarnybos (toliau – Tarnyba) sprendimo, kuriuo 1 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 2 Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

atsisakyta išduoti leidimą kirsti mišką plynuoju sanitariniu miško kirtimu dėl to, kad miške yra inventorizuota Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad ginčyti sprendimai yra aiškūs ir suprantami, pagrįsti teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo teisinį santykį.

Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje, patenka į Šimonių girios biosferos poligoną bei Mikierių girininkijos 1 148 miško kvartalo atitinkamuose sklypuose yra kartografuota Europos Bendrijos svarbos miško buveinė „9010 Vakarų taiga“.

LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintų Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų 1 priedo IX skyriaus 25.2 papunkčio nuostatos, pagal kurią „9010 Vakarų taigos“ buveinėse negali būti šalinama buveinėse susidaranti negyva mediena, vykdomi miško kirtimai, išskyrus specialiuosius kirtimus, siekiant sukurti įvairiaamžį, būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną, seka, kad plynieji sanitariniai kirtimai negalimi.

Pareiškėjas, ginčydamas institucijų sprendimus, be kita ko, teigė, kad jo nuosavybės teisių apribojimas turėtų būti numatytas įstatyme, o ne žemesnės galios teisės akte.

Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, nustatė, kad įstatymų leidėjas apribojo nuosavybės teises žemės sklypuose, patenkančiuose į Europos bendrijos svarbos natūraliąsias buveines, ir pavedė Vyriausybei patvirtinti konkrečias priemones. Atsižvelgus į tai, kad pagrindinės nuostatos ir kriterijai, susiję su saugomų teritorijų, gamtinių objektų, inter alia (be kita ko) miškų, apsauga bei naudojimu yra nustatyti Konstitucijoje ir įstatymuose, LVAT nekilo abejonių, kad Vyriausybei galėjo būti ir buvo pavesta nustatyti buveinių apsaugai būtinas apsaugos priemones. Tokie Vyriausybės įgaliojimai kyla ne tik iš Saugomų teritorijų įstatymo ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES, bet ir iš konstitucinių imperatyvų, kad Vyriausybė vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 str. 2 p.), jog užtikrinti ypač vertingų vietovių, kaip visuotinę reikšmę turinčių nacionalinių vertybių, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčo sprendimai kliudo vykdyti įstatymu numatytą pareigą saugoti miškus nuo kenkėjų, LVAT pažymėjo, jog Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad miško valdytojai, savininkai ir naudotojai privalo saugoti miškus nuo kenkėjų. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šios normos neseka, kad pareiškėjas turi teisę vykdyti jo pageidaujamus plynus miško kirtimus, ignoruodamas faktą, jog ginčo žemės sklypuose yra inventorizuota Europos Bendrijos svarbos miško buveinė „9010 Vakarų taiga“. Teisėjų kolegija įvertino, kad pareiškėjo argumentai dėl kovos su kenkėjais buvo abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl plyno kirtimo negali pakeisti cheminiai ar kiti kovos su kenkėjais būdai, selektyvus kirtimas, taip pat, jeigu šie kenkėjai yra paplitę ir kituose žemės sklypuose, kaip toks kirtimas, kurio siekia pareiškėjas, turi prasmę kovojant su kenkėjais.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

2025 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-230-575/2025