Dirbtinis intelektas ir skaidrumas: kada privaloma atskleisti, kad turinį sukūrė DI

1. Keturios skirtingos pareigos, o ne viena „DI etiketė“

Praktikoje DI akto skaidrumo reikalavimai dažnai suprantami kaip vienas dalykas – „prirašyti, kad tai DI“. Iš tikrųjų 50 straipsnyje yra kelios savarankiškos pareigos, kurių kiekviena taikoma skirtingam subjektui ir skirtingai situacijai.

Informacija asmeniui turi būti pateikta aiškiai ir matomai ne vėliau kaip pirmosios sąveikos metu ir atitikti prieinamumo reikalavimus (50 str. 5 d.).

2. Kada pareiga netaikoma

Reguliavimo tikslas – ne apsunkinti kiekvieną DI panaudojimo atvejį, o užkirsti kelią situacijoms, kai dirbtinai sukurtas turinys gali būti palaikytas tikru. Todėl numatytos reikšmingos išimtys.

• Pagalbinis redagavimas. 50 str. 2 d. pareiga netaikoma, jei DI atlieka tik standartinio redagavimo funkciją arba iš esmės nepakeičia naudotojo pateiktų duomenų ar jų semantikos. Kalbos taisymas, formatavimas ar panašūs veiksmai žymėjimo prievolės savaime nesukuria.
• Akivaizdžiai kūrybinis turinys. Kai turinys yra akivaizdžiai meninio, kūrybinio, satyrinio ar išgalvoto kūrinio dalis, atskleidžiamas tik toks turinio buvimo faktas ir tokiu būdu, kuris netrukdo kūriniu mėgautis (50 str. 4 d.).
• Redakcinė atsakomybė. Viešojo intereso tekstų atskleidimo pareiga netaikoma, kai DI sugeneruotam turiniui buvo taikyta žmogaus peržiūra ar redakcinė kontrolė, o konkretus fizinis ar juridinis asmuo prisiima redakcinę atsakomybę už paskelbimą. Tai praktiškai svarbiausia išimtis profesinėje veikloje.
• Teisėsauga. Pareigos netaikomos, kai naudojimas leidžiamas pagal teisės aktus nusikalstamoms veikoms nustatyti, joms užkirsti kelią, jas tirti ar už jas patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

3. Kaip žymėjimas veikia technologiškai – ir kodėl jis nėra įrodymas

Rinkos lyderiai 50 str. 2 d. reikalavimą įgyvendina dviem pagrindiniais būdais: nematomais vandens ženklais, įterpiamais į patį tekstą ar vaizdą, ir kilmės metaduomenimis, pridedamais prie failo. Pirmieji gali išlikti nukopijavus turinį, antrieji – nurodo, kokia sistema ir kada turinį sukūrė ar pakeitė.

Teisiniu požiūriu svarbiausia suprasti šių priemonių ribas, nes jos tiesiogiai lemia įrodomąją vertę:

• Žyma nereiškia autorystės. Ji gali atsirasti ir tada, kai DI buvo pasitelktas tik korektūrai, vertimui ar santraukai, o turinį iš esmės sukūrė žmogus.
• Žymos nebuvimas nieko neįrodo. Ji gali išnykti stipriai redaguojant, perfrazuojant, verčiant ar sujungiant turinį su kitu. Metaduomenys dingsta keičiant formatą, darant ekrano kopiją ar kitaip apdorojant failą.
• Standartai dar nesuderinti. Vienos sistemos žymos kita sistema gali neatpažinti, todėl „patikrinimo įrankio“ rezultatas nėra savarankiškas faktas.

Todėl tiek teisme, tiek ikiteisminiame ginče teiginys „sistema parodė, kad tai sukurta DI“ pats savaime nėra pakankamas įrodymas. Tai tik vienas iš duomenų, vertintinas kartu su kitais – turinio kilmės, failo istorijos, liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų kontekste.

4. Ką tai reiškia teisiniame darbe

• Procesiniai dokumentai. DI akto 50 straipsnis neuždraudžia naudoti DI rengiant dokumentus. Tačiau atsakomybė už turinį lieka jį pasirašiusiam asmeniui – būtent žmogaus peržiūra ir prisiimta atsakomybė yra tai, kas pateisina išimtį. Praktinė rizika yra ne žymėjimo, o turinio: nepatikrintos normos, neegzistuojanti teismų praktika ar netikslūs skaičiai.
• Įrodymai. Daugėjant realistiško sintetinio turinio, auga ir ginčai dėl pateiktų nuotraukų, įrašų ar susirašinėjimo autentiškumo. Abejojant verta prašyti pirminio failo su metaduomenimis, o ne tenkintis ekrano kopija.
• Komunikacija su klientais. Jei DI naudojamas rengiant klientui skirtą medžiagą, verslui aktualu atsakyti ne tik į klausimą „ar naudojame DI“, bet ir „kas peržiūri rezultatą ir kas už jį atsako“. Sąmoningas nutylėjimas kelia reputacinę, o kai kuriais atvejais – ir teisinę riziką.

5. Sankcijos

Už 50 straipsnyje nustatytų skaidrumo pareigų nesilaikymą DI akto 99 str. 4 d. g punktas numato administracines baudas iki 15 000 000 EUR arba iki 3 % bendros pasaulinės praėjusių finansinių metų apyvartos – atsižvelgiant į tai, kuri suma didesnė. Mažosioms ir vidutinėms įmonėms, įskaitant startuolius, taikoma mažesnioji iš šių reikšmių (99 str. 6 d.). Konkrečias sankcijų taisykles ir jas taikančias institucijas nustato valstybės narės (99 str. 1 d.).